Niekada nesakyk niekada....

Nors jau šiandien rašiau, bet netyčia internete radau vienos merginos istoriją. Noriu, kad ir jūs ją perskaitytumėt ir pagalvotumėt, kaip jums pasisekė gyvenime ir, kad jūs galite džiaugtis, kad neturite jokių negalių.

INGOS ISTORIJA .

Ar kada pagalvojai, koks nuostabus yra gyvenimas, ir koks jis trapus ir lengvai pažeidžiamas? Kaip yra iš tikrųjų gera, kai atsimerkęs gali regėti dienos šviesą, kai gali pats atsikelti iš lovos ir nubėgti išsivirti rytinės kavos? Kaip yra gera, kad gali savarankiškai apsirengti, pasidaryti valgyti ir išlėkti į lauką? Kaip yra gera, kad gali įlipti į bet kokią transporto priemonę ir nuvažiuoti kur tau reikia? Kaip yra gera galėti mokytis, turėti darbą ir jaustis naudingu, pasitikinčiu ir galinčiu pasirūpinti savimi?

Ar kada stabtelėjai minutei ir pagalvojai, kaip dažnai nuvertini tas galimybes ir priimi tai kaip įprastą dalyką? Taip, šiandien tu esi sveikas, gerai gyveni ir esi laimingas, bet ar esi tikras, kad rytoj viskas bus lygiai taip pat..?

Iš savo patirties pasakysiu visiems ir kiekvienam - ryte išeidamas iš namų, niekada nežinai ar namo grįši toks pat fiziškai, koks išėjai.

Aš irgi gyvenau aktyvų ir gražų gyvenimą, džiaugiausi viskuo, ką turėjau, ir maniau, kad blogi dalykai ir baisios nelaimės gali atsitikti kitiems, bet ne man. Ar atpažįsti tas mintis? :)

Man buvo 22-eji, kai vieną dieną pabudusi priešais save pamačiau baltas sienas. Aplink viskas buvo balta, ir šalia staiga išgirdau kažkieno aimanavimą. Negalėjau suvokti nei kur aš gulėjau, nei kodėl aplink viskas balta, ir kodėl girdžiu kažkieno aimanas. Po valandėlės prie manęs priėjo baltai apsirengusi moteris ir aš jos paklausiau, kur esu. Ji atsakė: “Ligoninėj. Tu patekai į avariją”. “Ligoninėj…? Avarija?! Su kuo???” - buvau visiškam šoke, nesupratau, ar ji juokauja ar aš kažko nesuprantu. Kiek sutrikusi ji greitai ištarė “Nežinau”, ir nuskubėjo. Nenutuokiau, su kuo būčiau galėjusi patekti į avariją. Manyje kilo sumaištis. Nejutau jokio skausmo, bet kūno pajudinti negalėjau. Kairė ranka manęs neklausė, kad ir kaip stengiausi ją pajudinti. Negalėjau suprasti, kas su manimi darosi ir kodėl aš guliu ligoninėj. Norėjau kuo greičiau dingti iš šios patalpos ir grįžti namo. Bandžiau prisiminti, kas galėjo įvykti. Bet nieko negalėjau atsiminti. Nieko…Nei su kuo, nei kur, nei kaip…Nieko. Mintyse bandžiau grįžti atgal ir prisiminti paskutinį momentą…nesvarbu ką…bet kokį įvykį prieš tai, kol atsidūriau čia. Buvo tuščia. Negalėjau atkurti jokių įvykių. Į galvą atėję prisiminimai tebuvo faktai: kad mano vardas Inga, kad turiu tėvus, brolį, mano katė Betsi… dirbu Vilniaus oro uoste…Užmigau.

Kitas momentas, kurį prisimenu, tai tėtis, sėdintis prie mano lovos: aš jo paklausiau, su kuo papuoliau į avariją. Jis pakėlė liūdnas akis ir aš išgirdau “Su Dalium…” Tada man tapo aišku… Išgirdusi Daliaus vardą, jau nesistebėjau, kad patekome į avariją. Jis visada mėgo greitį. Jaučiausi be jėgų, bet nejutau jokio skausmo ar siaubo dėl avarijos. Tačiau tada dar nežinojau, nė nenutuokiau, kaip žiauriai staiga nutrūko Daliaus gyvenimas, ir kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūriau pati.

2000 m. vasario 12 diena man ir mano draugui Daliui buvo lemtinga. Daliaus automobilis, milžinišku greičiu lėkęs Vilniaus centre nuo Tauro kalno, rėžėsi į apšvietimo stulpą. Automobilis nuo smūgio lūžo per pusę. Mano draugas Dalius žuvo įvykio vietoje, o mane leisgyvę ištraukė iš mašinos. Ištraukė be kojų. Automobilio dalys man nupjovė abi kojas. Likau gyva, bet mano kūnas buvo sumaitotas. Stiprus galvos sutrenkimas, suparalyžiuota kairė ranka, dešinė ranka lūžusi, lūžę šonkauliai, sutrupintas žandikaulis, ir, maža to, aš netekau abiejų kojų.

Štai tau…..Čia buvau laiminga, sveika, ir staiga akimirksniu mano gyvenimas tapo tikru košmaru. Atrodė, kad viskas ką turėjau ir puoselėjau, staiga žlugo. Darbas oro uoste, draugai, linksmas ir nerūpestingas gyvenimas…Viskas akimirksniu dingo. Iš sveikos, linksmos, pasitikinčios savimi ir nepriklausomos Ingos tapau silpna, bejėge ir visiškai priklausoma nuo kito žmogaus. Gulėjau lovoje ir negalėjau nieko padaryti, išskyrus atsimerkti, užsimerkti ir kažką pasakyti. Kaskart norėdama atsisėsti, atsigulti ar apsiversti ant kito šono, turėdavau prašyti kito pagalbos. Negalėjau patikėti, kad tai iš tikrųjų esu aš ir kad tai mano realybė. Aš sėdžiu invalido vežimėlyje! Nebegaliu tiesiog atsistoti ir išeiti…aš nebeturiu kojų. Skaudėjo šlaunų galus, skaudėjo galvą ir kaklą….Skaudėjo šonus, o prie kairės ausies net prisiliesti negalėjau…Kairės rankos nepajėgiau valdyti, bet delne nesiliovė aštrus deginantis skausmas, kuris pamažu praeidavo tik nurimus prieš pat miegą…. Skaudėjo praktiškai visą kūną. Iš skausmo sukandusi dantis kentėjau guosdama save, kad tai greit praeis. Tiesa, fizinį skausmą iškęsti buvo lengviau.

Vidinis skausmas buvo toks stiprus, kad man net sunku perteikti žodžiais. Jis draskė mane dieną naktį, dažnai atrodė tiesiog nepakeliamas. Negalėjau patikėti, kad mano gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojom, ir kad dabar turėsiu taip gyventi. Nenorėjau susitaikyti su tuo, kas atsitiko, su tokiu savo bejėgiškumu ir priklausomybe nuo kito asmens. Nenorėjau būti uždaryta namie ir negalėti – aš troškau gyventi, o ne egzistuoti.

Nenorėjau ir net nesiruošiau taikstytis su visiems žinomu ir man daug kartų girdėtu pasakymu: “Ką darysi…matyt toks jau tavo likimas...” Giliai viduje nusprendžiau, kad toks mano bejėgiškumas ir priklausomybė nuo kito žmogaus bus tik laikina. Aš nesėdėsiu uždaryta kambaryje ir neverksiu dėl savo “sudaužyto likimo”. Nekaltinsiu nei Daliaus, nei avarijos, nei likimo ir nesėdėsiu sudėjusi rankų su neįgalaus žmogaus etikete, ir nežiūrėsiu, kaip mano gyvenimas bėga reabilitacijos centre ar mano kambaryje. Nors kūnas buvo sužalotas, viduje likau tokia pati. Aš - ta pati Inga, ir aš norėjau gyventi ir džiaugtis kaip ir visi kiti. Norėjau vėl būti savarankiška ir galinti pasirūpinti savimi, gyventi aktyvų gyvenimą, dirbti ir būti naudinga, susitikinėti su draugais, keliauti ir tiesiog mėgautis gyvenimu kaip prieš avariją. Giliai viduje nusprendžiau vėl tapti aktyvia ir savarankiška, kad ir kiek jėgų ir pastangų man tai bekainuotų.

Po avarijos, vasarą mano tėvai nutarė nuvežti mane prie jūros pailsėti nuo ligoninių, operacijų ir reabilitacijos centrų. Tiesiog norėjo mane prablaškyti, kad galėčiau pabūti tarp žmonių, vėl pamatyti gražią mūsų jūrą, pailsėti ir atsipalaiduoti. Tačiau, nežiūrint į jų pastangas ir gerus norus, tas laikas, turėjęs tapti gražiu poilsiu, man buvo vienas iš skaudžiausių. Žinoma, mėgautis Palanga ir jūra trukdė prisiminimai, bet didžiausią skausmą man sukėlė žmonės, kurie žvilgsniais varstė mane nuo galvos iki kojų. Jų žvilgsnis paprastai prasidėdavo nuo mano veido, po to iš lėto slinkdavo žemyn, kol pasiekdavo likusias šlaunis, ir vėl skubiai grįždavo prie veido. Kiekvienas toks žvilgsnis tiesiog kiaurai perverdavo mane, vėl ir vėl atnaujindavo mano žaizdas. Kiekvienas toks sutikto žmogaus žvilgsnis vėl priversdavo mane išgyventi tą baisią tragediją, tą klaikų suvokimą kaip staiga pasikeitė mano gyvenimas, ir tą vidinį skausmą, nuo kurio norėjosi staugte staugti. Iš visų jėgų kovojau su savo prisiminimais ir žiauriu realybės suvokimu, bet mane visiškai pritrenkdavo žmonių reakcija pamačius mane, sėdinčią invalido vežimėlyje. Manyje kildavo ir pyktis, ir skausmas vienu metu. Mintyse tarsi šnekėdavau su tais žmonėmis: “Na kodėl gi jūs taip žiūrit??? Juk aš tokia pat kaip jūs. Kodėl žiūrit į mane kaip į ateivį, kuris visiškai nepanašus į žmogų? Ar galite garantuoti, kad jums nieko panašaus nenutiks?”

Mano pavyzdys rodo, kaip staiga gali viskas pasikeisti.

Dabar aš vėl gyvenu džiaugdamasi kiekviena man suteikta diena. Džiaugiuosi galėdama padaryti tai, apie ką prieš keletą metų galėjau tik pasvajoti. Bet man prireikė iškęsti didžiulį skausmą tam, kad suprasčiau, jog mums duota galimybė pasirūpinti pačiu savimi ir būti naudingu kitiems yra didžiulis turtas. Kiekviena diena yra dovana.

 

Ši istorija iš pradžių graudina, bet vėliau šiek tiek palengvėja, jog Inga nepasidavė.