Lapkričio trečiadienis

Turėjo būti nuostabi diena. Atsikėlusi pramerkiu akis bei patikrinu telefoną, nes apima nuojauta, kad leidau sau truputį per daug pamiegoti. Devynios valandos, pasirodo, jog prabudau pati tinkamu metu. Patikrinu telefoną norėdama sužinoti ar kitos grupės rašė apklausą. Nedidelis nerimas, negi rašė ir dabar reikės mokytis nuo pat ryto. Nerašė. Vadinasi, turiu daug laiko iki trečios valandos, tol kol prasidės darbai.
Mėgstu gaminti maistą, kai turiu laiko bei esu geros nuotaikos. Ko gero keistai skamba abu šie dalykai, tačiau susigalvoju dažnai gamint viską sudėtingai, kad ilgai truktų. Man patinka pats procesas, kai gali įsijungt muziką fone, kažką daryt ir gaut apčiuopiamą rezultatą. Dažnai gaminant kyla įvairių minčių, stengiuosi apgalvot savo elgesį, jausmus.
Bet labai nemėgstu valgyt pusryčius, iškart atsikėlus ryte. Kažkur girdėjau, jog šį įprotį reikia suformuoti šeimoje, ir tie vaikai, kurie vaikystėje visada valgydavo pusryčius, šį ritualą išlaiko ir suaugę. Vaikystėj visad valgydavau pusryčius, tačiau maždaug prieš metus ėmiau nebenorėt jų, dažnai nenoriai juos surydavau, o dabar retai juos valgau. Man patinka, kai galiu pusryčiaut maždaug 1-2 valandos nuo prabudimo, bet jei ryte anksti paskaitos, labai myliu miegą ir pasirenku ilgiau pamiegot, negu anksčiau keltis dėl maisto.
Taigi, ilgiau pagulėjus kilo mintis, jog noriu išsikept blynų. Kadangi, buvau geros nuotaikos nepatingėjau atskirai išsiplakt baltymus blynams, prasijoti miltus.. Na suprantat, kai nori viskas atrodo nesunku, kad tik skaniau būtų. Išsikepiau velniškai skanių „čirvinių“ blynų, lengvučių, tokių kurie tirpsta burnoje. Dar tėvai buvo neseniai atvežę šaldytų trintų uogų, kurios taip priminė vasarą. Sėdėjau, kimšau tuos blynus ir šypsojausi, lyg dabar būtų vienas iš geriausių gyvenimo momentų, tokių, po kurių nuveiksiu kažką reikšmingo savo gyvenime.
Dar grįžau pasivartyt į lovą, sukaupt paskutinius procentus energijos, kuriais būdama geros nuotaikos norėjau dalintis su visais. Kad diena būtų dar saldesnė, sugalvojau pasidaryt fondiu. Įsijungusi serialą kabinau tą tirštą šokoladą. Nežinau ar visi žmonės pietų metu valgo karštą juodą masę su obuoliais, bet tada man atrodė tai nuostabu.
Viską susitvarkiau ir jau pradėjau ruoštis keliaut į paskaitas. Eidama pro spintelę prisiminiau, jog joje yra guminukas. Jei jau saldint gyvenimą, tai saldint. Bet tada pamačiau jį.
Sustingau, pasimečiau. Nes visiškai nesitikėjau šią nuostabią dieną pamatyt tave. Abu tylėjom, nejudėjom, panašu, jog ir tu manęs nesitikėjai sutikti čia antrą valandą dienos. Žvelgei tuo žvilgsniu, ką tu čia darai...?! Tai buvo pirmas kartas, kai jį pamačiau. Akimirka praėjo, galutinai supratau kas tu ir pradėjau panikuot. Viduryje gražios dienos - tarakonas?? Ir dar mano spintelėje?? Na jau ne, abu mes šitame kambaryje negyvensim. Ir maistu nesidalinsiu, aš perku, o abu valgom, ar šitaip gražu?
Tada įsijungė medžiotojos instinktai. Griebiau arčiausiai esančią šlepetę ir pradėjau ja daužyt. Bet neįvertinau to, kad jis greitesnis. Kol aš užsimodavau ir šlepetė judėdavo link tos trajektorijos, jis spėdavo pabėgt keliais centimetrais toliau. Taip aš mosikuodama ir bandydama jį nužudyt, tik išbaidžiau jį. Spėjo pabėgt Petras. Nežinodama ko griebtis, čiupau dezodorantą ir pripurškiau į ten, iš kur jis atkeliavo. Geriau negu nieko.
Vakare grįžusiai kambariokei papasakojau situaciją ir užsiminiau, jog reiks nupirkti tokių nuodų, kurių Petras suvalgys, parneš savo gentainiams ir visi numirs. Išklausius visą istoriją, tik pakomentavo, jog galėčiau būt tarakonų medžiotoja. Gal ir visai nieko mintis, turbūt pasirinkau truputį ne tą sritį savo gyvenime...
P.S. Nupirkau tuos nuodus ir dar kažkokius spąstus, lauksiu rezultatų.
P.P.S. Lapkričio trisdešimtą dieną, įvykus nelaimingam atsitikimui iš gyvųjų tarpo pasitraukė Petras. Ankstyvą rytą buvo netikėtai užkluptas, mirė nuo rankos, kurioje buvo šlepetė. Pirmasis smūgis buvo jam lemtingas, tačiau buvo ir antrasis smūgis, tam kad medžiotoja galėtų įsitikint savo sėkme. Artimieji tą rytą nesulaukė grįžusio šeimos maitintojo, su reguliariu jo lobiu.
Šlepetė 1: Specialios priemonės 0?

Atsakymai

Pramerkiu akis, o ten tamsu. Prireikia kelių minučių kol suprantu, jog nemiegu, smegenys pačios įsijungia, ir pabando suprasti kas vyksta. Dar kartą prasimerkiu ir stengiuosi iš visų jėgų taip greitai neužsimerkti. Pavyksta ilgiau nei pirmąjį kartą, tačiau vėl sunkūs vokai ima viršų. Užmerkusi akis kaupiu jėgas, atrodo stengiuosi atlikti kažkokį sudėtingą darbą, motyvuoju save mintimis, kad aš tai galiu. Vėl akys prasiveria. Tačiau šį kartą, protas jau nėra toks apsiblausęs, sugeba sulaikyti vokus, ir aš jaučiuosi prasibudinusi. Galvoju, kiek galėtų būti valandų, galbūt ketvirta valanda ryto.. Tačiau nesugebu rasti telefono. Toje vietoje, kur jis visada būna, jo nerandu. Ko gero būsiu naktį kažkur jį išstūmus, ar išmetus iš lovos. Tačiau greitai suprantu, kad aš ne savo lovoje. Aš apskritai nesu lovoje, guliu tiesiog ant grindų. Pabandau pajudėti, tačiau kiekvienas judesys skausmingas, visas kūnas dar sustingęs. Sulenkiu abi kojas per kelius ir abiejų rankų pagalba bandau stotis. Beveik pavykus atsistoti, nugriūvu, nes staiga pajutau aštrų skausmą. Pakeliu palaidinę, ant pilvo daug kraujo dėmių, tačiau kraujavimas sustojęs. Atsisėdusi ant grindų bandau prisiminti, kas vyksta. Galva tuščia, tačiau taip lengvai nepasiduodu, bandau prisiminti kas vyksta. Prisimenu vaikystę, kas aš esu, tačiau, ką aš čia veikiu niekaip nepavyksta ištraukti. Besikapstydama po prisiminimų dėžutes, kyla mintis, jog reikia stotis. Antras bandymas, kaip dažnai gyvenime, yra sėkmingesnis ir man tai pavyksta. Nedrąsiais žingsniais bandau keliauti į priekį. Nežinau kokio ilgio bus ši kelionę, tačiau stengiuosi patekti į kuo tolesnį tašką nuo pabudimo vietos. Smūgis. Velnias, pasirodo ant grindų gulėjo iš lentelių sukalta medinė dėžė ir apie šią kliūtį nebuvau apmąsčiusi. Jaučiu, kaip iš sutrenktos kairiosios kojos pradeda sruventi kraujas, kuris šildydamas blauzdą leidžiasi žemyn ir žemyn, kol pasiekia grindis. Suklupusi ir pasimetusi ant grindų, suprantu, jog taip lengvai nepasiduosiu ir tęsiu kelionę keturiomis. Kiek vėliau suprantu, jog šis kelionės būdas saugesnis ir leidžia išvengti ir kitų atsitiktinių daiktų, kurių pasirodo čia yra ir daugiau. Pagaliau atsitrenkiu į sieną, apgraibomis stojuosi, ir stengiuosi kažką surasti joje. Net nežinau pati ko ieškau, bet tikiu, kad radinys man suteiks daugiau atsakymų, negu šiuo metu pati turiu. Keliaudama į dešinę, apgraibomis aptinku duris. Keisčiausia tai, jog rankenos radimas užtruko ilgiau, nei pačių durų. Durys  medinės, ko gero niekada ir nebuvo nudažytos, delnai daugelį kartų užkliūva už mažyčių medžio atplaišų, kol pagaliau pajunta šaltą metalą. Nieko nelaukdama čiumpu už rankenos ir bandau atverti duris, ir jos prasiveria. Mano veidą paglosto tolima šviesa, kuri manęs laukia užlipus laiptais. Greitai įveikiu tuos kreivus laiptus ir atsiduriu šviesoje. Išgirstu kažkur tolimoje vyrišką balsą, žingsnius. Einu link jų, tikiuosi atsakymų, tačiau tas vyras, išgirdęs mano žingsnius, nustoja kalbėti. Artėdama suprantu, jog jis nevienas, ir kažką tyliau sako antrąjam, kurio balso neišgirdau, tačiau jo žingsniai, buvo lengvesni. Nuojauta ėmė įkyriai aiškinti, jog kažkas vyksta ne taip. Viduryje koridoriaus sustojau, ir norėjau sukti į priešingą pusę nuo jų, grįždama link laiptų, tačiau pasirinkti kitas duris. Išgirdę mano persigalvojimą iš žingsnių, vyrai sujudo, išgirdau kaip kažko jie ieško spintoje, ir tai dar labiau mane išgąsdino. Žingsnį paspartinau bei pradėjau bėgti, tačiau kojos dar neklausė visiškai manęs, lyg kerštautų dėl patirtų neseniai traumų. Išgirdau kaip jie irgi pateko į koridorių. Taip, du vyriškiai, vienas vyresnis, kitas jaunesnis, abu vijosi mane, maniau suradusi juos, surasiu ir atsakymus, tačiau pamačiusi juos, kilo tik dar daugiau neaiškumų. Pasiekiu duris, spėju jos į lauką. Sunkios, senovinės durys, greičiausiai iš ąžuolo, pasirodo dar ir užrakintos. Laimei, raktas duryse, pasukusi jį vieną kartą, suku antrą, persekiotojai visai šalia, traukiu duris link savęs, meldžiuosi, kad pasiekčiau tą lauką, nes jis atrodė tuo metu kaip išsigelbėjimas, nors net nežinojau, kas laukia už tų durų. Pavyksta duris atplėšti. Tamsu. Nesuprantu kas įvyko, smegenys dar atsisako bendradarbiauti, vokai sunkūs, vyksta kova tarp manęs ir miego. Dar kartą prasimerkiu, greitai keletą kartų pamirksiu, širdis nesustoja daužytis krūtinėje, ant veido keletas prakaito lašų. Jaučiu baimę. Apsidairau, randu telefoną paslėptą greta veido, po pagalve. Jis apšviečia mane, o telefonas rodo 04:25. Ir vėl sapnavau tą sapną, jau ketvirtą kartą šią savaitę. Bandau suprast, kas vyksta, kodėl smegenys su manimi taip žaidžia.. Tačiau atsakymų nėra, ir nėra laiko galvoti, reikia vėl grįžti į tą pasaulį, dar turiu kelias valandas, galbūt šį kartą ir vėl pavyks pabėgti iš ten.

Sveiki

Pabandysiu ir vėl rašyti. Nežinau kiek ir apie ką rašysiu, bet pakankamai minčių susikaupė. Jei kažkam įdomu, laukite naujienų čia: http://lempa16.blogspot.lt/

Cigaretė

...Užsisvajojau per daug. Sugrįžau į dabartį tik išgirdus balsus. Vos tik atsimerkiau, iš už kampo išsuko 2 merginos. Šiais laikais labai sudėtinga spėti amžių, ypač merginų. Jos iš pradžių manęs nepastebėjo. Buvo labai įsigilinusios į pokalbį. O aš jas abi atidžiai nužvelgiau. Buvo panašaus amžiaus. galbūt netgi klasiokės. Blondinė ir juodaplaukė. Panašaus ūgio, bet šviesaplaukė buvo kiek aukštesnė, gal kokiais 3 centimetrais. Abi vidutinio sudėjimo, figūringos. Tačiau juodaplaukės kojos gal buvo kiek ilgesnės, o gal taip tik atrodė dėl jos dėvimų šortukų. Rugsėjo pabaigoje ir su šortukais... Man net pasidarė vėsoka, žiūrint į ją... bet jai neatrodė šalta. Abi buvo tikrai gražios merginos, padariau išvadą aš. Ir nusprendžiau, kad jos kažkur 15-16 metų.
Staiga, jos atkreipė dėmesį ir į mane. Ateidamos jos matė mane, tačiau nesigilino, nesidomėjo manimi. Ir tyliai kažką pasakė viena kitai. Bet greitai jų kalbų objektas pasikeitė.
- Velnias! - nusikeikė šviesesnioji, - man baigėsi rūkymas! Visai buvau užmiršus...
- Aš galvojau, kad tu dar turi, nes man tai irgi baigės dar vakar. Ką darom? - Sumišo jos draugė.
Jos pradėjo "šlamėti". Jos aptilo, ir kaip supratau, pradėjo ieškoti kas galėtų joms nupirkti. Vadinasi, buvo nepilnametės, kaip ir iš pradžių atspėjau. Po maždaug 10 minučių paieškų, pastebėjau, kad jos šiek tiek buvo duobėje. Jos nerado kas tai galėjo padaryt. Iš savo patirties žinojau, kad kai dar neturi to 18-niolikos, be galo sudėtinga surasti tą žmogų, kas gali nupirkti. Piktdžiugiškai nusišypsojau. Man irgi taip būdavo, juk dauguma esame bandę ir rūkyti, ir paragaudavome ko teisiškai mums deja, bet negalima. Taigi, kad ir kaip tai netikėtai ir turbūt blogai skamba, bet aš įsiterpiau į jų beviltiškas paieškas:
- Jeigu jums reikia tai aš galiu nupirkti - nusijuokiau aš.
Jos pasimetė ir dar kartą atkreipė dėmesį į mane. Iš manęs jos tikrai to nesitikėjo, nors kalbėtis apie tai prie manęs nesidrovėjo.
- Nu jei nesunku, tai ok - abejodama prabilo juodaplaukė.
O dabar jei norit išgirst kodėl taip pasielgiau, skaitykit toliau. Jei neįdomu, tai tiesiog praleiskit. Mes gyvenam tokioje visuomenėje, kurioje draudimais nieko nepakeisim. Kad ir tas 18 draudimas. Po galais, jei vaikai to norės, jei jų šeimose bus taip auklėjama, kad tai normalu ir nėra jau taip blogai, kad ir kaip draustumėt, jis ras iš kur tai gauti. Betkokia kaina jis gaus ko nori. Reikia kažkaip kitaip viską bandyti keisti, mąstymą patį. Taigi, jei ne aš, bus kas nors kitas. Jei ne šiandien tai rytoj.Nors nedrąsiai, tačiau šioje situacijoje leidau sau pasidomėti jomis ir Šakiais....

Life

Ištiesų Šakiai, kaip pats miestas manęs niekados labai netraukė... Nujaučiau, kad čia man ne vieta. Aš buvau tarytum žuvis kuriai trūko oro - taip man trūko naujovių. Taigi, vietoj posūkio į kairę, nužingsniavau tiesiai. Nors jau vėlus vakaras, tačiau vis dar nenusprendžiau kur eiti. Tuo metu mąsčiau, kur eičiau aš, jei būčiau jaunesnė..
- O Dieve! Kaip aš anksčiau nepagalvojau! - gan garsiai pasakiau sau.
Apsidairiau. Laimei nebuvo žmonių, nes tada jie būtų pagalvoję, kad aš kvaištelės, pamišus ar išprotėjus. bet koks skirtumas, nieko neapgausi. Savęs nepakeisi. Visuomet buvau šiek tiek kitokia nei visi. Sunku prisitaikyti prie masės, kai nerandi tokio kaip tu. Laikiau save protinga (bent taip aš maniau), tačiau nebuvau ta, kuri yra protingiausia. Nebuvau negraži, nors buvo ir gražesnių. Nors visada siekiau to, ką dabar manau esanti pasiekusi - šiuo metu pagaliau buvau sau tokia kokia norėjau visad būti. Tačiau viską paėmus, man paauglystėje nesisekė. Dėl to, kad visąlaik stengiausi persiplėšt(norėjau būti graži, bet ir protinga), turbūt man taip ir nesisekė. Aš visada siekdavau to, kas nebuvo man lemta arba duota. Bet labiausiai nesisekė meilės srityje. Atrodė, kad buvau prakeikta. Įsivaizduokit, kai visas merginas pastebi, į jas atkreipia dėmesį, o į tave ne. Turbūt tai pakankamai sudėtinga. Būdavo savaitgaliais susikaupi, pasiryžti kam nors, pavyzdžiui susidedi ką kitą savaitę apsirengsi, ryte atsikeli anksčiau, kad gražiai pasidažytum, susitvarkytum ir atrodytum. Ir žinot kas nutinka po 1 tokios savaitės? 2 savaičių? 2 mėnesių? Tada tiesiog ima svirti rankos žemyn. Pradedi galvoti, gal kažką darai ne taip, elgiesi ne taip. Nes niekas neatkreipia į tave dėmesio, niekas tau neparašo. Net neįsivaizduojat, kaip būdavo sunku girdėti kitų draugių pasakojimus apie jų sėkmes, laimes. O ką gali galvot, kai draugai tau sako, kad esi graži. Bet paklausus kodėl man taip? Niekas nesugebėdavo atsakyti. Po daug laiko galų gale imi arba gailėtis savęs arba kaltint viskuo save. Aišku, visada pyksti ant viso pasaulio ir kaltini visus...
Jau arti vietos kurią norėjau pamatyti. ...Vienintelis dalykas, kas mane tik guosdavo - tai draugai. Aš buvau tas žmogus, kuris mėgsta dėmesį, visada linksmas, galbūt geraširdė netgi. Bet nebuvau pakankamai drąsi, kiek norėjau. Kai imi gailėtis savęs, prisimeni viską ką galėjai padaryti kitaip, ir dar labiau ėdi save iš vidaus. Dėl mano linksmumo, kai kurie galvodavo, kad aš kvaila ir pan., nes dažnai nemokėdavau daug ko rimtai priimti ir nuleisdavau "už juokus". Tačiau ta linksma kauke aš slėpdavau nuo visų savo tikrąjį veidą. Mažai, kas žinojo mane, nes slėpdavau tokius jausmus. Kartais, net man jautresnę temą užminus, galiu apsiverkti, nors kiti sunkiai tuo patikėtų. Esu dar gan valdingo charakterio, savikritiška. Štai dėl ko visko imuosi pati, nes nemanau, kad kiti gali padaryti geriau...
Štai. Krepšinio aikštelė. Pradėjau skubėti, bet staigiai sulėtinau žingsnį. O kas jei ten pilna jaunimo? Kai aš buvau jaunesnė, ten buvo labai populiari vietelė. Vieni susirinkdavo išgert, parūkyt, kiti šiaip "prastumti" laiką. Bet dabar aš buvau drąsesnė negu anksčiau. Pasisekė, nieko nėra. Prisėdu ant suoliuko. Beveik niekas nepasikeitė. Užmerkiu akis, ir atrdo, jog dabar vasara, į veidą man šviečia saulė. Nusišypsojau. Atsimerkiau ir pamačiau, kad ta "saulė" mano svajose buvo lempa. Vasarą į pavakarę, į šitą pastato pusę, atsisuka saulė... Užsimerk. Įsiklausyk ir pajusk. Jauti, saulė šildo veidą. Diena šilta, be vėjo. Girdi? Kažką tau draugė sako. O fone groja ta daina, kuri lyg nieko neprimena, tačiau ją išgirdęs nusišypsai ir atrodo lengviau gyventi...

Nauja istorija

Išlipau iš automobilio. Apsidairiau. Sunku patikėti, kad tai tas pats miestas, kuriame aš užaugau. Paskutinį kartą čia buvau... Turbūt maždaug prieš 2 - 3 metus.
Ar aš čia atvažiavau pas ką nors? Ką nors aplankyti? Į šį klausimą galiu atsakyti tikrai trumpai. Ne. Tada, ko čia atvažiavau? Tai labai sunku paaiškinti. O jei iš tiesų, tai pati net nežinau, kodėl čia esu.
Šakių miesto gatvės... Laikas keičia jas, bet labai negreitai. Ruduo. Tie patys medžiai parke. Sustoju prie parko įėjimo, tačiau persigalvoju. Šiuo metu nenoriu čia eiti. Taigi einu tiesiai.
Tas šaltasis ir liūdnasis metų laikas. Einu gatve, mano aukštakulniai kaukši ir aš galvoju, kur reikia nueiti. Papūtė šaltas vėjas. Užsisegu tą savo naują, raudoną ryškų paltuką su juodomis sagomis. jis turbūt mane ir labiausiai išskiria iš čia gyvenančių žmonių. Tokiame mažame miestelyje kaip Šakiai, nevietiniai gyventojai yra labai greitai pastebimi. O ir dar ir toks paros laikas. Kiek valandų? Išsitraukiu telefoną. 19.55 pamačiau telefono ekrane. Ir dvi naujas žinutes. perskaičiau. Mano draugė, domisi kur esu, kodėl jai nepaskambinau. Tačiau jai nei atrašiau, nei paskambinau. Šiuo metu neturėjau noro su ja kalbėtis.
Štai tas pats senas pašto pastatas. ties juo pasuku į dešinę. Smagus jausmas, kai pamatai nepažįstamą žmogų ir spėlioji, kas jis toks, ką veikia gyvenime, kiek jam metų, ar turi vyrą/žmoną, vaikų, kur jis dabar eina... Štai tą matau praeivių akyse, kuriuos sutinku. Tą spėliojimą, smalsumą.
Prie savo vaikystės namų dar labiau sulėtinu žingsnį, bet užsukti į jį nedrįstu. Ne dėl to, kad jame gyventų nepažįstami žmonės. Kaip tik ten gyvena brolio šeima.Aš ir iš išorės matau, kad namais pakeistas. Atrodo lyg tas pats, tačiau jau nebe tas. Daiktai, kaip ir žmonės. Vieni atrodo, tokie patys kaip anksčiau, tačiau jie vis tiek ne tie patys. kažkas juose ne taip. Sunku pasakyti kas, bet ne toks, kaip anksčiau. O kiti daiktai/žmonės, juos vos atpažintum, tačiau užtenka kelių minučių, kad prisimintum jį ir suprastum, kad jis toks pat, koks buvo paskutinį kartą. Taigi, man tik širdį pradėtų skaudėti dėl tų prisiminimų ir pakeitimų.
Taigi žmonėms-spėliotojams keistai atrodo, (laikau save jaunai atrodančia, nes visi taip sako) jauna, graži, vidutinio sudėjimo mergina, su raudonu paltuku, juodais aukštakulniais, šviesių plaukų, žalsvų akių, 29 metų, gražiai ir prabangiai atrodanti vaikštanti be tikslo. Tokius žmones, greitai pastebi iš minios. jie neskuba, neturi užsidegimo ugnelės akyse, susimastę, kai kurie atrodo priplaukę. Šiaip žmonės dar turi įvairių įpročių šiam jausmui: kandžioti lūpą, mindžiukuoti, sukinėti auskarą arba žiedą, braukti ranka per plaukus, atmesti plaukus, sunerti pirštus, sukryžiuoti kojas, kramtyti nagus, tampyti drabužius.... ir aš tarp jų einanti be tikslo, liūdna, ieškanti atsakymų, prašanti pagalbos, ieškanti paramos. Vakare, rudenį, mieste kuriame niekas nelaukia, tarp nepažįstamų žmonių...

Laukiu kritikos ir patarimų.

Nėra to gero, kas neišeitų į blogą...

Gyvenimas turbūt ir negalėjo klostytis geriau: Turėjo nuostabų vaikiną, beveik visus savaitgalius praleisdavo pas Sandrą... Aišku, kad Karolina nieko neįtartų, ji kartais pasikviesdavo ir pas save nakvoti Sandrą. Pastoviai "tūsai", vakarėliai. Ji tapo labai greitai populiari. Komunikabili, simpatiška, dailios figūros mergina, greitai yra pastebima. Štai tokia ji tavo susipažinusi su Sandra ir Bilu. Atrodo, jog niekas negali sutrukdyti gražios istorijos, bet... BET.. Kodėl taip būna? Niekas nežino.
Kaip ir dažną savaitgalį ji ruošėsi nakvoti pas Sandrą. Karolina mokėsi. Po kelių dienų egzaminas. Taigi, ji visad taip darydavo: kai turėdavo pinigų nusipirkdavo labai gražių suknelių ir panašiai. O, kad neatrodydavo įtartinai, jas laikydavo pas Sandrą. Taip saugiau. Be to, jos dalindavosi drabužiais. Gerai, kai tavo draugės ir tavo dydžiai vienodi. Taigi, ji apsirengė kasdieniškai ir ruošėsi pas Sandrą. Ten ji pasidažys, gražiai susitvarkys plaukus... Pasidarys viską ką norės ir nuvyks į kokį "plotą". Ji aišku, taip ir pasielgė. Pasidažė, išsipustė ir nuvyko į vakarėlį. Šiek tiek išgėrė, bet greitai apsvaigo. Gerai, kai turi vaikiną, mąstė ji. Viskas buvo tiesio PERFECT. Maždaug apie 1 valandą nakties, jai pasirodė bešokant kažkas pažįstamo. Ji iš pradžių nelabai kreipė dėmesį į tai, gal dėl to, kad ji jautėsi saugiai arba gal dėl to jog buvo apsvaigusi, bet Bilas švelniai jai pratarė:
- Nežinau, ar čia aš toks populiarus ir geidžiamas ar tu susiradai naujų draugų - pajuokavo jis.
Ach.. Gaila, kad jis nepažinojo tos merginos. Turbūt dėl to buvo kalta Kendė. Bet ji nieko neįtardama atsisuko su plačia šypsena veide, kuri staiga virto išpūstomis akimis su ašaromis.
- Karolina?... - išgąstis jos tone buvo aiškiai juntamas.
- Hmm. O čia įtariu Sandros namai? Kaip smagu, kad jūs Apie 12 valandą VISADA einat miegot. O kur jūsų lovos? O kas šis vaikinas? Turbūt Sandros tėtis, o gal ne? - įsiūtis ir sarkazmas buvo juntamas iš pirmųjų žodžių.
- Atleisk man. Čia tik pirmas kartas. Aš nežinau.... Nepyk taip.. - ji tik tai suėmė rankomis veidą.
Tuo metu išgirdusi apie ginčą, iš kitų žmonių, atėjo Sandra. Šūdas, šūdas, šūdas - pagalvojo ji. Ką tuo metu veikė Bilas? Jis stengėsi suprasti, kas yra ši mergina.  Karolina?... Tai čia tada.. Kendės sėsė. Gan greitai, tai suvokė. Kadangi daug Kendė apie save nepasakojo, taigi kito žmogaus ji niekad neminėjo, tik šiek teik apie Karoliną.
- Aš mokausi, stengiuosi, tave auginu, o TU? Seki tiesiog savo tėvų pėdomis. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad tu tokia... Apvylei mane - įniršis, greitai blėso, liko tik liūdesys ir nusivylimas Karolinos žodžiuose.
- Aš ne tokia!! - teisinosi Kendė..
- Tokia, ne tokia. Važiuojam namo, nenoriu čia ginčytis.
Kendė nieko nesakė, tik nusekė jai iš paskos..
Niekas Kendei nesekė iš paskos.... Niekas neturėjo, ką pasakyti....

• Norėčiau padėkoti, mano blog'ą taip reklamuojančiam nuostabiam žmogiukui - Aqilei!! AČIŪ! Lieku dėkinga ;D