Istorija.

Štai ir vėl radau keletą istorijų. Štai jums jas ir įkelsiu ;). :

Tą vakarą visi linsminosi išleistuvių vakarėlyje. Tik viena mergina pasikukčiodama žiūrėjo į vieną tašką, praradusi laiko nuovoką. Ją pastebėjo bendraklasis:
- Kas nutiko?
Mergina nusišluostė ašaras, giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti:
- Viskas buvo labai gražu. Vienas be kito negalėjome. Rokas mylėjo mane, tą patį ir aš jam jaučiau. Kaip ir kiekvieną vakarą jis lydėjo mane, tačiau nei vienas nenorėjome grįžti namo. Keista nuojauta kuždėjo, kad tai paskutinis vakaras. Kitą rytą, nesutikau jo mokykloje. Neiškentusi, kamuojama nežinios nubėgau pas Roką į namus. Duris atidarė jo motina. Perbalusiu veidu ji paaiškino, kad jis ligoninėje. Krūtinę pervėrė gilus skausmas, bėgte nulėkiau pas jį. Jis nieko nesakęs padavė raštelį ir užmerkė savo žydras akis amžiams.
(Raštelis nuo Roko)
Viename tvenkinyje plaukiojo dvi gulbės. Neatsakingi medžiotojai pašovė gulbiną. Jis mirė. Gulbė neiškentusi netekties skausmo pakilo aukštai aukštai į dangų ir sukaupusi visas jėgas staigiu judesiu trenkėsi į akmenis.
Kitą diena mergina žuvo auto avarijoje.

Ir dar viena:

Ar jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? Nepažystat? O aš pažystu...

Ji kiekvieną vakarą taip elgiasi.. Kodėl? Nežinau... Kam? Nespėjau paklausti... Bet tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes jaučia, kad bent jau jos gyvybė priklauso nuo jos pačios...

Perrėžusi sau venas, ji dar ilgai stovi vonioje žiūrėdama į savo pilką atvaizdą veidrodyje, į akyse žaižaruojančias kibirkštis, į tą kreivą šypseną ir į raudoną kraują kuris teka jai iš riešų ir tykšta ant melsvų vonios plytelių...

Po kelių minučių, ji nebeįstengia žiūrėti į save, ji nebeįstengia stovėti, ji atsiklaupia į savo tamsiai raudoną kraują ant truputi sušilusių plytelių. Bet ji vis dar jaučiasi patenkinta tuo ką padarė. Ji vis dar šypsosi, vos vos, bet ta pačia kreiva šypsena...

Po dar kelių minučių, ji pasijunta per daug nusilpusi klupėti ir atsigula į savo pačios kraują. Bet ji vis dar šypsosi.

Ir staiga, prieš jos akis prabėga visas jos gyvenimas. Ji pradeda atsiminti visas laimingas akimirkas, nors jų ir buvo nedaug, bet tik jos išplaukia jai prieš akis, ir ji jau nebenori mirti. Ji nori pajusti dar kelias lajmingas akimirkas, kad ir kokios trumpos jos būtų. Ji dar nori pasimaudyti saulės spinduliuose, įnerti rankas į minkštus šuns gaurus, paskęsti ryto rasoje, iš naujo skaičiuoti žvajgždes danguje, pajusti šildantį mylimo žmogaus prisilietimą.

Ji dar bando pakelti rankas ir pasiekti virš jos kabantį ranksluoštį ir juo pabandyti sustabdyti kraujavimą. Bet ji per daug nusilpusi, o ir rankšluostis atrodo per toli...

Dabar jos šypsena išblėsusi, jos akyse pasirodo baimė ir ji pasijunta bejėge, nes net ir jos gyvybė nebepriklauso nuo jos... O ji vis dar nori ją išlaikyti...

Ji pažiūri į kraują telkšanti ant vonios grindų, kuris atrodo ne jos, į savo suglebusius riešus, kurių jau nebejaučia, į baltas lubas, kurios susimaišė su juoda, beribe tamsa…

Jos jau nebėra…

Ji iškeliavo...

Ar jūs ją pažinojot?

Aš ją pažinojau...

Savo sapnuose...

Istorija apie Emą.

Štai internete radau istoriją, šiek tiek banalią ir navalkiotą, bet ji man patiko. Todėl aš įkelsiu, kad ir jūs galėtumėte ją pasaityti:
…dar kudikiui esant Emai žuvo jos tevai autoavarijoje, todel ji gyveno su močiute dideliame name su dideliu rožių sodu… mergaite augo su rožėmis, jos lidėjo jos visa vaikyste, visi kambariai kvepėjo rožėmis, vos tik išmokusi vaiščioti ji prisiskindavo pilnas saujas rožiu ir jas metydavo po visa soda..Ji pardavinejo rožes kaimynams ir taip užsidirbo pirmus savo pinigus. Ji nežinojo žodžio NE, Emai viskas buvo leidžiama ir ji šypsodavosi darydama tai ko tik užsinorėdavo, o močiutei nieko daugiau nereikejo tik jos šypsenos. Ir štai rugsėjo 1-ają, ji eina su rožėmis I pirmą klasę. Mokykloje ji neturėjo daug draugų nes bijojo juos prarasti, todėl jos veidas buvo liudnas su dirbtine šypsena… mergaitej paaugus vieną gražų vasaros vakarą ją pasikvietė močiutė ir papasakojo kaip žuvo jos tevai…”tą audringą naktį tavo tėvai skubėjo grįžti Į namus..lietus lijo labai smarkiai,buvo tamsu, o noras į jaukius namus pastumėjo paspausti greičio pedalą…pasitaikius duobej neligiame kelyje, jos tetis nesuvaldė mašinos ir ji nuskriejo nuo šlaito.. mama žuvo vietoje, o tėtis pakeliui į ligonine…” močiutei nebaigus pasakot Ema išbėgo iš namų perbėgo visą sodą ir ant kalvos, sodo pakraštyje atsisėdo po dideliu medžiu kurį pasodino jos mama būdama dar vaikas.. Ema pradejo piešti rožes..jos paveikslai buvo niurūs ir liudni… Po kelių metų Ema susirado draugą Kajų.. buvo paskutinės dienos mokykloje ir jos močiutė sunkiai susirgo..Ema nebelankė mokyklos slaugė močiutę, o jei užmigus lėgdavo susitikti su Kajum.. Jis visada atnešdavo baltų rožių, jos buvo Emos megstamiausios… Po poros savaičių Emos močiutė mirė… Emai teko kraustytis į kitą miesta pas mamos seseri su vyru.. Ji paskutinį kart nuėjo susitikti su Kajum… Kaip visada jie važinejo po miestą su motociklu… Emaj patiko greitis, nors ir žinojo jog jis kaltas dėl jos tėvų žuties… Bet jis ją traukė magiškai kaip ir rožės…Rožės ir greitis buvo jos aistra… Jie lėkė labai greitai, nes abu žinojo jog tai paskutinis kartas kai jie kartu.. Kajus paklause „ar tu myli mane ir nori buti amžinai kartu?“ Ema atsakė taip… Jis padidino greitį ir jie lėkė tiesiai..Kajus ištarė „…užmerkiu akis užmerk ir tu, mes amžinai liksim kartu…“ Jie atsitrenkė į mašiną… mašinos keliaiviai nenukentėjo… O Kajus su Ema žuvo iškart, juos rado kartu gulinčius šalia vienas kito… Merginos megstuko kišenėje prie širdies rado laišką skirtą Kajui, jame parašyta buvo “Gyvenk be manęs… susirask kita ir bukit laimingi…aš busiu laiminga jei tu busi laimingas… nors ir plyš širdis tave paliekant žinosiu, kad tu laimingas… ir visada prisiminsiu tas baltas rožes tavo dovanotas ir amžinai tave mylėsiu…Tavo Ema…;*“…

Liūdni eilėraščiai

Nežinau dėl ko, bet mane labai traukia liūdnos istorijos ir liūdni eilėraščiai. Štai vieną radau, kuris man patiko:
Laikas bėga ir jo sustabdyti negaliu,
Tu išeisi ir nebesugrįši
Ir paliksi mane vieną
Todėl leisk man paskutinį kartą
Pajusti kad tu šalia
Kad nebuvai tik iliuzija kuri uždus
Bet nors ir egzistuoji man nepriklausai
Tavo širdis priklauso kitai
Bet deja tu kankiniesi kaip ir aš...
Nežinai  kaip man skaudu būna
Kai tau noris palikt šį pasaulį
Kai ištari "aš nusižudysiu"
Pažįstu tave ir žinau, kad tiesa sakai
Todėl džiaugiuosi, kad tuo metu manęs nematai
Nes aš verkiu, nenoriu tavęs prarast
Todėl prašau paskutinio šokio
O tada paliksiu tave
Nes žinau, kad tu nusižudysi
O šito neištverčiau
Todėl nelauksiu ir pasitrauksiu
Išskrisiu kaip paukštis be sparnų
Ir ištarsiu tik I love you...

Niekada nesakyk niekada....

Nors jau šiandien rašiau, bet netyčia internete radau vienos merginos istoriją. Noriu, kad ir jūs ją perskaitytumėt ir pagalvotumėt, kaip jums pasisekė gyvenime ir, kad jūs galite džiaugtis, kad neturite jokių negalių.

INGOS ISTORIJA .

Ar kada pagalvojai, koks nuostabus yra gyvenimas, ir koks jis trapus ir lengvai pažeidžiamas? Kaip yra iš tikrųjų gera, kai atsimerkęs gali regėti dienos šviesą, kai gali pats atsikelti iš lovos ir nubėgti išsivirti rytinės kavos? Kaip yra gera, kad gali savarankiškai apsirengti, pasidaryti valgyti ir išlėkti į lauką? Kaip yra gera, kad gali įlipti į bet kokią transporto priemonę ir nuvažiuoti kur tau reikia? Kaip yra gera galėti mokytis, turėti darbą ir jaustis naudingu, pasitikinčiu ir galinčiu pasirūpinti savimi?

Ar kada stabtelėjai minutei ir pagalvojai, kaip dažnai nuvertini tas galimybes ir priimi tai kaip įprastą dalyką? Taip, šiandien tu esi sveikas, gerai gyveni ir esi laimingas, bet ar esi tikras, kad rytoj viskas bus lygiai taip pat..?

Iš savo patirties pasakysiu visiems ir kiekvienam - ryte išeidamas iš namų, niekada nežinai ar namo grįši toks pat fiziškai, koks išėjai.

Aš irgi gyvenau aktyvų ir gražų gyvenimą, džiaugiausi viskuo, ką turėjau, ir maniau, kad blogi dalykai ir baisios nelaimės gali atsitikti kitiems, bet ne man. Ar atpažįsti tas mintis? :)

Man buvo 22-eji, kai vieną dieną pabudusi priešais save pamačiau baltas sienas. Aplink viskas buvo balta, ir šalia staiga išgirdau kažkieno aimanavimą. Negalėjau suvokti nei kur aš gulėjau, nei kodėl aplink viskas balta, ir kodėl girdžiu kažkieno aimanas. Po valandėlės prie manęs priėjo baltai apsirengusi moteris ir aš jos paklausiau, kur esu. Ji atsakė: “Ligoninėj. Tu patekai į avariją”. “Ligoninėj…? Avarija?! Su kuo???” - buvau visiškam šoke, nesupratau, ar ji juokauja ar aš kažko nesuprantu. Kiek sutrikusi ji greitai ištarė “Nežinau”, ir nuskubėjo. Nenutuokiau, su kuo būčiau galėjusi patekti į avariją. Manyje kilo sumaištis. Nejutau jokio skausmo, bet kūno pajudinti negalėjau. Kairė ranka manęs neklausė, kad ir kaip stengiausi ją pajudinti. Negalėjau suprasti, kas su manimi darosi ir kodėl aš guliu ligoninėj. Norėjau kuo greičiau dingti iš šios patalpos ir grįžti namo. Bandžiau prisiminti, kas galėjo įvykti. Bet nieko negalėjau atsiminti. Nieko…Nei su kuo, nei kur, nei kaip…Nieko. Mintyse bandžiau grįžti atgal ir prisiminti paskutinį momentą…nesvarbu ką…bet kokį įvykį prieš tai, kol atsidūriau čia. Buvo tuščia. Negalėjau atkurti jokių įvykių. Į galvą atėję prisiminimai tebuvo faktai: kad mano vardas Inga, kad turiu tėvus, brolį, mano katė Betsi… dirbu Vilniaus oro uoste…Užmigau.

Kitas momentas, kurį prisimenu, tai tėtis, sėdintis prie mano lovos: aš jo paklausiau, su kuo papuoliau į avariją. Jis pakėlė liūdnas akis ir aš išgirdau “Su Dalium…” Tada man tapo aišku… Išgirdusi Daliaus vardą, jau nesistebėjau, kad patekome į avariją. Jis visada mėgo greitį. Jaučiausi be jėgų, bet nejutau jokio skausmo ar siaubo dėl avarijos. Tačiau tada dar nežinojau, nė nenutuokiau, kaip žiauriai staiga nutrūko Daliaus gyvenimas, ir kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūriau pati.

2000 m. vasario 12 diena man ir mano draugui Daliui buvo lemtinga. Daliaus automobilis, milžinišku greičiu lėkęs Vilniaus centre nuo Tauro kalno, rėžėsi į apšvietimo stulpą. Automobilis nuo smūgio lūžo per pusę. Mano draugas Dalius žuvo įvykio vietoje, o mane leisgyvę ištraukė iš mašinos. Ištraukė be kojų. Automobilio dalys man nupjovė abi kojas. Likau gyva, bet mano kūnas buvo sumaitotas. Stiprus galvos sutrenkimas, suparalyžiuota kairė ranka, dešinė ranka lūžusi, lūžę šonkauliai, sutrupintas žandikaulis, ir, maža to, aš netekau abiejų kojų.

Štai tau…..Čia buvau laiminga, sveika, ir staiga akimirksniu mano gyvenimas tapo tikru košmaru. Atrodė, kad viskas ką turėjau ir puoselėjau, staiga žlugo. Darbas oro uoste, draugai, linksmas ir nerūpestingas gyvenimas…Viskas akimirksniu dingo. Iš sveikos, linksmos, pasitikinčios savimi ir nepriklausomos Ingos tapau silpna, bejėge ir visiškai priklausoma nuo kito žmogaus. Gulėjau lovoje ir negalėjau nieko padaryti, išskyrus atsimerkti, užsimerkti ir kažką pasakyti. Kaskart norėdama atsisėsti, atsigulti ar apsiversti ant kito šono, turėdavau prašyti kito pagalbos. Negalėjau patikėti, kad tai iš tikrųjų esu aš ir kad tai mano realybė. Aš sėdžiu invalido vežimėlyje! Nebegaliu tiesiog atsistoti ir išeiti…aš nebeturiu kojų. Skaudėjo šlaunų galus, skaudėjo galvą ir kaklą….Skaudėjo šonus, o prie kairės ausies net prisiliesti negalėjau…Kairės rankos nepajėgiau valdyti, bet delne nesiliovė aštrus deginantis skausmas, kuris pamažu praeidavo tik nurimus prieš pat miegą…. Skaudėjo praktiškai visą kūną. Iš skausmo sukandusi dantis kentėjau guosdama save, kad tai greit praeis. Tiesa, fizinį skausmą iškęsti buvo lengviau.

Vidinis skausmas buvo toks stiprus, kad man net sunku perteikti žodžiais. Jis draskė mane dieną naktį, dažnai atrodė tiesiog nepakeliamas. Negalėjau patikėti, kad mano gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojom, ir kad dabar turėsiu taip gyventi. Nenorėjau susitaikyti su tuo, kas atsitiko, su tokiu savo bejėgiškumu ir priklausomybe nuo kito asmens. Nenorėjau būti uždaryta namie ir negalėti – aš troškau gyventi, o ne egzistuoti.

Nenorėjau ir net nesiruošiau taikstytis su visiems žinomu ir man daug kartų girdėtu pasakymu: “Ką darysi…matyt toks jau tavo likimas...” Giliai viduje nusprendžiau, kad toks mano bejėgiškumas ir priklausomybė nuo kito žmogaus bus tik laikina. Aš nesėdėsiu uždaryta kambaryje ir neverksiu dėl savo “sudaužyto likimo”. Nekaltinsiu nei Daliaus, nei avarijos, nei likimo ir nesėdėsiu sudėjusi rankų su neįgalaus žmogaus etikete, ir nežiūrėsiu, kaip mano gyvenimas bėga reabilitacijos centre ar mano kambaryje. Nors kūnas buvo sužalotas, viduje likau tokia pati. Aš - ta pati Inga, ir aš norėjau gyventi ir džiaugtis kaip ir visi kiti. Norėjau vėl būti savarankiška ir galinti pasirūpinti savimi, gyventi aktyvų gyvenimą, dirbti ir būti naudinga, susitikinėti su draugais, keliauti ir tiesiog mėgautis gyvenimu kaip prieš avariją. Giliai viduje nusprendžiau vėl tapti aktyvia ir savarankiška, kad ir kiek jėgų ir pastangų man tai bekainuotų.

Po avarijos, vasarą mano tėvai nutarė nuvežti mane prie jūros pailsėti nuo ligoninių, operacijų ir reabilitacijos centrų. Tiesiog norėjo mane prablaškyti, kad galėčiau pabūti tarp žmonių, vėl pamatyti gražią mūsų jūrą, pailsėti ir atsipalaiduoti. Tačiau, nežiūrint į jų pastangas ir gerus norus, tas laikas, turėjęs tapti gražiu poilsiu, man buvo vienas iš skaudžiausių. Žinoma, mėgautis Palanga ir jūra trukdė prisiminimai, bet didžiausią skausmą man sukėlė žmonės, kurie žvilgsniais varstė mane nuo galvos iki kojų. Jų žvilgsnis paprastai prasidėdavo nuo mano veido, po to iš lėto slinkdavo žemyn, kol pasiekdavo likusias šlaunis, ir vėl skubiai grįždavo prie veido. Kiekvienas toks žvilgsnis tiesiog kiaurai perverdavo mane, vėl ir vėl atnaujindavo mano žaizdas. Kiekvienas toks sutikto žmogaus žvilgsnis vėl priversdavo mane išgyventi tą baisią tragediją, tą klaikų suvokimą kaip staiga pasikeitė mano gyvenimas, ir tą vidinį skausmą, nuo kurio norėjosi staugte staugti. Iš visų jėgų kovojau su savo prisiminimais ir žiauriu realybės suvokimu, bet mane visiškai pritrenkdavo žmonių reakcija pamačius mane, sėdinčią invalido vežimėlyje. Manyje kildavo ir pyktis, ir skausmas vienu metu. Mintyse tarsi šnekėdavau su tais žmonėmis: “Na kodėl gi jūs taip žiūrit??? Juk aš tokia pat kaip jūs. Kodėl žiūrit į mane kaip į ateivį, kuris visiškai nepanašus į žmogų? Ar galite garantuoti, kad jums nieko panašaus nenutiks?”

Mano pavyzdys rodo, kaip staiga gali viskas pasikeisti.

Dabar aš vėl gyvenu džiaugdamasi kiekviena man suteikta diena. Džiaugiuosi galėdama padaryti tai, apie ką prieš keletą metų galėjau tik pasvajoti. Bet man prireikė iškęsti didžiulį skausmą tam, kad suprasčiau, jog mums duota galimybė pasirūpinti pačiu savimi ir būti naudingu kitiems yra didžiulis turtas. Kiekviena diena yra dovana.

 

Ši istorija iš pradžių graudina, bet vėliau šiek tiek palengvėja, jog Inga nepasidavė.

Liūdna...

Šiandien kažkokia niūri diena. Ir kaip tik prisiminiau vieną filmo fragmentą matytą dar seniai. Kai man buvo vos koki 4-5 m. Viso filmo nepamenu tik pabaigą.Bet mano dėmesį užkabino pati pabaiga apie karą, kuris baigėsi. Keliuku pro pievą važiavo sunkvežimis, o jame – kareivis su mergina, kurios vardas buvo Melancholie.

Ji pamatė pievą, kurioje tirštai žydėjo aguonos. Suriko, šoko iš mašinos, ir pasileido tekinom į gėles. Euforiškas laisvės protrūkis, pasibaigus karui. Džiaugsmas dėl paprastų dalykų. Yadda yadda.
Ir, žinote, yra tos į judesį reaguojančios bombos, kurios sprogsta gausybe mažų pjaustančių skeveldrų – viena tokia kabėjo medyje. Tikriausiai per karą liko nesusprogusi. Melancholie tuo metu kaip tik juokėsi ir laiminga siautėjo pievoje, kai iš jos veido, akių, šviesių drabužių ir rankų pasileido kraujo čiurkšlės. Ji griuvo ant kelių vis dar šypsodamasi ir tarsi nesuprasdama.
Aguonos toliau sau atkakliai žydėjo.
Ir koks gyvenimas pagalvoji - vieną akimirką džiaugiesi augančiomis aguonomis, o kitą aguonos abejingai žiūri į tai - kas iš tavęs liko. Tiesiog žiauru.