Išlipau iš automobilio. Apsidairiau. Sunku patikėti, kad tai tas pats miestas, kuriame aš užaugau. Paskutinį kartą čia buvau... Turbūt maždaug prieš 2 - 3 metus.
Ar aš čia atvažiavau pas ką nors? Ką nors aplankyti? Į šį klausimą galiu atsakyti tikrai trumpai. Ne. Tada, ko čia atvažiavau? Tai labai sunku paaiškinti. O jei iš tiesų, tai pati net nežinau, kodėl čia esu.
Šakių miesto gatvės... Laikas keičia jas, bet labai negreitai. Ruduo. Tie patys medžiai parke. Sustoju prie parko įėjimo, tačiau persigalvoju. Šiuo metu nenoriu čia eiti. Taigi einu tiesiai.
Tas šaltasis ir liūdnasis metų laikas. Einu gatve, mano aukštakulniai kaukši ir aš galvoju, kur reikia nueiti. Papūtė šaltas vėjas. Užsisegu tą savo naują, raudoną ryškų paltuką su juodomis sagomis. jis turbūt mane ir labiausiai išskiria iš čia gyvenančių žmonių. Tokiame mažame miestelyje kaip Šakiai, nevietiniai gyventojai yra labai greitai pastebimi. O ir dar ir toks paros laikas. Kiek valandų? Išsitraukiu telefoną. 19.55 pamačiau telefono ekrane. Ir dvi naujas žinutes. perskaičiau. Mano draugė, domisi kur esu, kodėl jai nepaskambinau. Tačiau jai nei atrašiau, nei paskambinau. Šiuo metu neturėjau noro su ja kalbėtis.
Štai tas pats senas pašto pastatas. ties juo pasuku į dešinę. Smagus jausmas, kai pamatai nepažįstamą žmogų ir spėlioji, kas jis toks, ką veikia gyvenime, kiek jam metų, ar turi vyrą/žmoną, vaikų, kur jis dabar eina... Štai tą matau praeivių akyse, kuriuos sutinku. Tą spėliojimą, smalsumą.
Prie savo vaikystės namų dar labiau sulėtinu žingsnį, bet užsukti į jį nedrįstu. Ne dėl to, kad jame gyventų nepažįstami žmonės. Kaip tik ten gyvena brolio šeima.Aš ir iš išorės matau, kad namais pakeistas. Atrodo lyg tas pats, tačiau jau nebe tas. Daiktai, kaip ir žmonės. Vieni atrodo, tokie patys kaip anksčiau, tačiau jie vis tiek ne tie patys. kažkas juose ne taip. Sunku pasakyti kas, bet ne toks, kaip anksčiau. O kiti daiktai/žmonės, juos vos atpažintum, tačiau užtenka kelių minučių, kad prisimintum jį ir suprastum, kad jis toks pat, koks buvo paskutinį kartą. Taigi, man tik širdį pradėtų skaudėti dėl tų prisiminimų ir pakeitimų.
Taigi žmonėms-spėliotojams keistai atrodo, (laikau save jaunai atrodančia, nes visi taip sako) jauna, graži, vidutinio sudėjimo mergina, su raudonu paltuku, juodais aukštakulniais, šviesių plaukų, žalsvų akių, 29 metų, gražiai ir prabangiai atrodanti vaikštanti be tikslo. Tokius žmones, greitai pastebi iš minios. jie neskuba, neturi užsidegimo ugnelės akyse, susimastę, kai kurie atrodo priplaukę. Šiaip žmonės dar turi įvairių įpročių šiam jausmui: kandžioti lūpą, mindžiukuoti, sukinėti auskarą arba žiedą, braukti ranka per plaukus, atmesti plaukus, sunerti pirštus, sukryžiuoti kojas, kramtyti nagus, tampyti drabužius.... ir aš tarp jų einanti be tikslo, liūdna, ieškanti atsakymų, prašanti pagalbos, ieškanti paramos. Vakare, rudenį, mieste kuriame niekas nelaukia, tarp nepažįstamų žmonių...
Laukiu kritikos ir patarimų.
