Lapkričio trečiadienis

Turėjo būti nuostabi diena. Atsikėlusi pramerkiu akis bei patikrinu telefoną, nes apima nuojauta, kad leidau sau truputį per daug pamiegoti. Devynios valandos, pasirodo, jog prabudau pati tinkamu metu. Patikrinu telefoną norėdama sužinoti ar kitos grupės rašė apklausą. Nedidelis nerimas, negi rašė ir dabar reikės mokytis nuo pat ryto. Nerašė. Vadinasi, turiu daug laiko iki trečios valandos, tol kol prasidės darbai.
Mėgstu gaminti maistą, kai turiu laiko bei esu geros nuotaikos. Ko gero keistai skamba abu šie dalykai, tačiau susigalvoju dažnai gamint viską sudėtingai, kad ilgai truktų. Man patinka pats procesas, kai gali įsijungt muziką fone, kažką daryt ir gaut apčiuopiamą rezultatą. Dažnai gaminant kyla įvairių minčių, stengiuosi apgalvot savo elgesį, jausmus.
Bet labai nemėgstu valgyt pusryčius, iškart atsikėlus ryte. Kažkur girdėjau, jog šį įprotį reikia suformuoti šeimoje, ir tie vaikai, kurie vaikystėje visada valgydavo pusryčius, šį ritualą išlaiko ir suaugę. Vaikystėj visad valgydavau pusryčius, tačiau maždaug prieš metus ėmiau nebenorėt jų, dažnai nenoriai juos surydavau, o dabar retai juos valgau. Man patinka, kai galiu pusryčiaut maždaug 1-2 valandos nuo prabudimo, bet jei ryte anksti paskaitos, labai myliu miegą ir pasirenku ilgiau pamiegot, negu anksčiau keltis dėl maisto.
Taigi, ilgiau pagulėjus kilo mintis, jog noriu išsikept blynų. Kadangi, buvau geros nuotaikos nepatingėjau atskirai išsiplakt baltymus blynams, prasijoti miltus.. Na suprantat, kai nori viskas atrodo nesunku, kad tik skaniau būtų. Išsikepiau velniškai skanių „čirvinių“ blynų, lengvučių, tokių kurie tirpsta burnoje. Dar tėvai buvo neseniai atvežę šaldytų trintų uogų, kurios taip priminė vasarą. Sėdėjau, kimšau tuos blynus ir šypsojausi, lyg dabar būtų vienas iš geriausių gyvenimo momentų, tokių, po kurių nuveiksiu kažką reikšmingo savo gyvenime.
Dar grįžau pasivartyt į lovą, sukaupt paskutinius procentus energijos, kuriais būdama geros nuotaikos norėjau dalintis su visais. Kad diena būtų dar saldesnė, sugalvojau pasidaryt fondiu. Įsijungusi serialą kabinau tą tirštą šokoladą. Nežinau ar visi žmonės pietų metu valgo karštą juodą masę su obuoliais, bet tada man atrodė tai nuostabu.
Viską susitvarkiau ir jau pradėjau ruoštis keliaut į paskaitas. Eidama pro spintelę prisiminiau, jog joje yra guminukas. Jei jau saldint gyvenimą, tai saldint. Bet tada pamačiau jį.
Sustingau, pasimečiau. Nes visiškai nesitikėjau šią nuostabią dieną pamatyt tave. Abu tylėjom, nejudėjom, panašu, jog ir tu manęs nesitikėjai sutikti čia antrą valandą dienos. Žvelgei tuo žvilgsniu, ką tu čia darai...?! Tai buvo pirmas kartas, kai jį pamačiau. Akimirka praėjo, galutinai supratau kas tu ir pradėjau panikuot. Viduryje gražios dienos - tarakonas?? Ir dar mano spintelėje?? Na jau ne, abu mes šitame kambaryje negyvensim. Ir maistu nesidalinsiu, aš perku, o abu valgom, ar šitaip gražu?
Tada įsijungė medžiotojos instinktai. Griebiau arčiausiai esančią šlepetę ir pradėjau ja daužyt. Bet neįvertinau to, kad jis greitesnis. Kol aš užsimodavau ir šlepetė judėdavo link tos trajektorijos, jis spėdavo pabėgt keliais centimetrais toliau. Taip aš mosikuodama ir bandydama jį nužudyt, tik išbaidžiau jį. Spėjo pabėgt Petras. Nežinodama ko griebtis, čiupau dezodorantą ir pripurškiau į ten, iš kur jis atkeliavo. Geriau negu nieko.
Vakare grįžusiai kambariokei papasakojau situaciją ir užsiminiau, jog reiks nupirkti tokių nuodų, kurių Petras suvalgys, parneš savo gentainiams ir visi numirs. Išklausius visą istoriją, tik pakomentavo, jog galėčiau būt tarakonų medžiotoja. Gal ir visai nieko mintis, turbūt pasirinkau truputį ne tą sritį savo gyvenime...
P.S. Nupirkau tuos nuodus ir dar kažkokius spąstus, lauksiu rezultatų.
P.P.S. Lapkričio trisdešimtą dieną, įvykus nelaimingam atsitikimui iš gyvųjų tarpo pasitraukė Petras. Ankstyvą rytą buvo netikėtai užkluptas, mirė nuo rankos, kurioje buvo šlepetė. Pirmasis smūgis buvo jam lemtingas, tačiau buvo ir antrasis smūgis, tam kad medžiotoja galėtų įsitikint savo sėkme. Artimieji tą rytą nesulaukė grįžusio šeimos maitintojo, su reguliariu jo lobiu.
Šlepetė 1: Specialios priemonės 0?

Atsakymai

Pramerkiu akis, o ten tamsu. Prireikia kelių minučių kol suprantu, jog nemiegu, smegenys pačios įsijungia, ir pabando suprasti kas vyksta. Dar kartą prasimerkiu ir stengiuosi iš visų jėgų taip greitai neužsimerkti. Pavyksta ilgiau nei pirmąjį kartą, tačiau vėl sunkūs vokai ima viršų. Užmerkusi akis kaupiu jėgas, atrodo stengiuosi atlikti kažkokį sudėtingą darbą, motyvuoju save mintimis, kad aš tai galiu. Vėl akys prasiveria. Tačiau šį kartą, protas jau nėra toks apsiblausęs, sugeba sulaikyti vokus, ir aš jaučiuosi prasibudinusi. Galvoju, kiek galėtų būti valandų, galbūt ketvirta valanda ryto.. Tačiau nesugebu rasti telefono. Toje vietoje, kur jis visada būna, jo nerandu. Ko gero būsiu naktį kažkur jį išstūmus, ar išmetus iš lovos. Tačiau greitai suprantu, kad aš ne savo lovoje. Aš apskritai nesu lovoje, guliu tiesiog ant grindų. Pabandau pajudėti, tačiau kiekvienas judesys skausmingas, visas kūnas dar sustingęs. Sulenkiu abi kojas per kelius ir abiejų rankų pagalba bandau stotis. Beveik pavykus atsistoti, nugriūvu, nes staiga pajutau aštrų skausmą. Pakeliu palaidinę, ant pilvo daug kraujo dėmių, tačiau kraujavimas sustojęs. Atsisėdusi ant grindų bandau prisiminti, kas vyksta. Galva tuščia, tačiau taip lengvai nepasiduodu, bandau prisiminti kas vyksta. Prisimenu vaikystę, kas aš esu, tačiau, ką aš čia veikiu niekaip nepavyksta ištraukti. Besikapstydama po prisiminimų dėžutes, kyla mintis, jog reikia stotis. Antras bandymas, kaip dažnai gyvenime, yra sėkmingesnis ir man tai pavyksta. Nedrąsiais žingsniais bandau keliauti į priekį. Nežinau kokio ilgio bus ši kelionę, tačiau stengiuosi patekti į kuo tolesnį tašką nuo pabudimo vietos. Smūgis. Velnias, pasirodo ant grindų gulėjo iš lentelių sukalta medinė dėžė ir apie šią kliūtį nebuvau apmąsčiusi. Jaučiu, kaip iš sutrenktos kairiosios kojos pradeda sruventi kraujas, kuris šildydamas blauzdą leidžiasi žemyn ir žemyn, kol pasiekia grindis. Suklupusi ir pasimetusi ant grindų, suprantu, jog taip lengvai nepasiduosiu ir tęsiu kelionę keturiomis. Kiek vėliau suprantu, jog šis kelionės būdas saugesnis ir leidžia išvengti ir kitų atsitiktinių daiktų, kurių pasirodo čia yra ir daugiau. Pagaliau atsitrenkiu į sieną, apgraibomis stojuosi, ir stengiuosi kažką surasti joje. Net nežinau pati ko ieškau, bet tikiu, kad radinys man suteiks daugiau atsakymų, negu šiuo metu pati turiu. Keliaudama į dešinę, apgraibomis aptinku duris. Keisčiausia tai, jog rankenos radimas užtruko ilgiau, nei pačių durų. Durys  medinės, ko gero niekada ir nebuvo nudažytos, delnai daugelį kartų užkliūva už mažyčių medžio atplaišų, kol pagaliau pajunta šaltą metalą. Nieko nelaukdama čiumpu už rankenos ir bandau atverti duris, ir jos prasiveria. Mano veidą paglosto tolima šviesa, kuri manęs laukia užlipus laiptais. Greitai įveikiu tuos kreivus laiptus ir atsiduriu šviesoje. Išgirstu kažkur tolimoje vyrišką balsą, žingsnius. Einu link jų, tikiuosi atsakymų, tačiau tas vyras, išgirdęs mano žingsnius, nustoja kalbėti. Artėdama suprantu, jog jis nevienas, ir kažką tyliau sako antrąjam, kurio balso neišgirdau, tačiau jo žingsniai, buvo lengvesni. Nuojauta ėmė įkyriai aiškinti, jog kažkas vyksta ne taip. Viduryje koridoriaus sustojau, ir norėjau sukti į priešingą pusę nuo jų, grįždama link laiptų, tačiau pasirinkti kitas duris. Išgirdę mano persigalvojimą iš žingsnių, vyrai sujudo, išgirdau kaip kažko jie ieško spintoje, ir tai dar labiau mane išgąsdino. Žingsnį paspartinau bei pradėjau bėgti, tačiau kojos dar neklausė visiškai manęs, lyg kerštautų dėl patirtų neseniai traumų. Išgirdau kaip jie irgi pateko į koridorių. Taip, du vyriškiai, vienas vyresnis, kitas jaunesnis, abu vijosi mane, maniau suradusi juos, surasiu ir atsakymus, tačiau pamačiusi juos, kilo tik dar daugiau neaiškumų. Pasiekiu duris, spėju jos į lauką. Sunkios, senovinės durys, greičiausiai iš ąžuolo, pasirodo dar ir užrakintos. Laimei, raktas duryse, pasukusi jį vieną kartą, suku antrą, persekiotojai visai šalia, traukiu duris link savęs, meldžiuosi, kad pasiekčiau tą lauką, nes jis atrodė tuo metu kaip išsigelbėjimas, nors net nežinojau, kas laukia už tų durų. Pavyksta duris atplėšti. Tamsu. Nesuprantu kas įvyko, smegenys dar atsisako bendradarbiauti, vokai sunkūs, vyksta kova tarp manęs ir miego. Dar kartą prasimerkiu, greitai keletą kartų pamirksiu, širdis nesustoja daužytis krūtinėje, ant veido keletas prakaito lašų. Jaučiu baimę. Apsidairau, randu telefoną paslėptą greta veido, po pagalve. Jis apšviečia mane, o telefonas rodo 04:25. Ir vėl sapnavau tą sapną, jau ketvirtą kartą šią savaitę. Bandau suprast, kas vyksta, kodėl smegenys su manimi taip žaidžia.. Tačiau atsakymų nėra, ir nėra laiko galvoti, reikia vėl grįžti į tą pasaulį, dar turiu kelias valandas, galbūt šį kartą ir vėl pavyks pabėgti iš ten.