....arba ne...

....Kai man buvo maždaug ketveri, mano mama mirė. Iš pradžių buvo be galo sunku: tėčiui liko visa našta. Reikėjo užauginti visai mažą mergaitę, o dar sielvartas dėl žmonos mirties... Visada stengdavausi jį paremti, ligi tol kol jis surado man "pamotę". Nesupratau ir nesuprantu, kaip jis drįso parodyti ją man... galvojau, kad jis mamą jau pamiršo. O gal jis jos net nemylėjo....Norėjau jiems mandagiai pasakyti, jog šita moteris niekada gyvenime neatstos man mamos, bet kaip tėvas sakė "pasakiau tai per šiurkščiai".. Tikrai taip nemanau. Tokios kaip jos galvoja, kad gali mane suprasti ir atstoti mamą. O paskui gal net per jas užmirščiau mamą... Niekada! Neleisiu joms savivaliauti. Per jas su tėčiu praleidžiu mažai laiko, jis skiria mažai laiko man.... Nekenčiu jų....
Kadangi tėčio darbas įtemptas ir įdomus, dažnai keliaujame, bet niekur neapsistojame ilgesniam laikui. Gaila, nes tik susirandu draugų ir apsiprantu naujame mieste - žiūrėk, jau reikia išvykti. Kadangi man tai atsibodo, aš paprašiau tėčio kad apsistotume vienoje vietoje. Ir tėtis prižadėjo, kad niekur nebekeliausime, nes jis susirado puikų darbą šiame mieste..... - išsipasakojo Sandra.
Kendei, jos istorija pasirodė tokia pažįstama... Juk ir ji negauna daug dėmesio, ji irgi jautė tėvų dėmesio stoką...
Jos greitai tapo geriausiomis draugėmis. Žinot, kartais būna tokių žmonių, kurie atrodo nei talentingi, nei protingi, nei kažkokie, tačiau jie savyje turi kažkokio žavesio, įtikinimo, mielumo, gražumo, linksmumo ir tai spinduliuoja.. Sandra nebuvo "ypatinga', bet ji sugebėdavo rasti kalbą su visais ir kažką spinduliavo iš savęs... Būtent to ir trūko Kendei.
Visos klasiokės įtikinėjo Sandrą, jog ji tik gaištą laiką kartu su Kende... Juk ji kvaila, neturtinga, negraži.... Kaip ji gali su ja bendrauti? Bet Sandrai nerūpėjo. Ji atrado draugę. Greitai ir pasikeitė Kendė. Tapo linksmesnė, netokia uždara. Grįžusi namo, pastoviai sesei Karolinai pasakodavo apie savo naują geriausią draugę. Karolina džiaugėsi dėl jos, nes jos sesė buvo laiminga. Kendė atrodė net išgražėjo. Jei iš tiesų, ji nebuvo negraži. Ji tiesiog slėpė ir gožė savo grožį. Ilgi šviesūs plaukai, didelės rudos akys, ilgos riestos blakstienos, buvo vidutinio sudėjimo... Ji tiesiog nenorėdavo būti graži, nes ji neleisdavo tam išsiskleisti.
Vieną vakarą, kaip visada jos išėjo į lauką kartu. Sandra jai pasiūlė nueiti į vieną vietą. Kendė norėjo sužinoti kur, bet Sandra tik paslaptingai šypsojosi. Staiga, jos priėjo pastatą, įėjo į jį. Tai buvo namas. Jos užlipo į antrą aukštą, o Kendė pastoviai svarstė kur jos eina. Gal į Sandros namus? Bet ji eidavo namo į kitą miesto pusę. Gal pas kokias jos gimines? Ar draugus? Sandra paspaudė durų skambutį. Ant durų buvo skaičius 6. Staiga jas atidarė....

Kartais nutinka ir gerų dalykų....

...Kendė, jos sesė Karolina, mama ir tėtis važiavo prie jūros. Mama šiandien buvo kirpykloje, todėl atrodė labai graži ir laiminga. Tėtis.. Visą kelionę kartojo kokia ji graži... Kendė buvo tokia laiminga. Buvo graži diena. O štai ir jūra. Tokia žydra, šilta. Smėlis kaitino kojas. Sinoptikai pranašavo karštą ir saulėtą savaitę. O jie ir nemelavo. Buvo nuostabu. Štai jinai prigulė šalia Karolinos, ant rankšluosčio. Buvo šilta, smagu... Ji su sese kalbėjosi apie viską. Kaip Karolina po dviejų metų paliks namus. Išvyks studijuoti. Kendė ją dažnai lankys. Jos kaip sesės sutarė puikiai. Kendė užsimerkė ir pradėjo degintis kai išgirdo savo sesę kviečiant ją: Kende, Kende, atsimerk....
- Kende! Kelkis, pramiegosi mokyklą - nusišypsojo sesė - Miegodama šypsojaisi, turbūt kokius vaikinus sapnavai, - nusijuokė ji.
- Norėtum... Būtina keltis? Nieko neatsitiks jei šiandien nuspręsiu pailsėti - prabilo ji.
- Kelkis ir ruoškis. Jus ten laukia tavo draugai ir draugės. Juk mokyklą tu tai mėgsti! Kelkis ir greitai! - švelniai pabarė sesė ir nusišypsojo.
Tai buvo tik sapnas. Gražus sapnas. Nu tai nebuvo tik sapnas. Ji sapnavo praeitį. Prieš 4 metus. kai šeima turėjo darbą, Karolina gyveno kartu su jais. Viskas buvo idealu. Bet šitaip gali nutikti per metus. Gyvenimas pasikeičia. Štai ji vėl turės eiti į tą pastatą. Į tą vietą kurios nemėgo. ir tylėti, o kartais kur nors kampe galės paverkti ir pasvajoti. Štai kokia laukia diena. Sapnavo gerą sapną, gal nebus tokia baisi diena....
-...Jos vardas Sandra ir ji bus jūsų nauja klasiokė. Eik atsisėsti šalia Kendės, nes tai vienintelė laisva klasėje vieta.
Štai ką Kendė išgirdo. Tuo metu ji svajojo apie tai, kai užaugs, jog turės gerą vyrą ir keltą vaikų, kurių niekada gyvenime neatsisakys. Bet jos svajones nutraukė auklėtojos išgirsti žodžiai. Tada ji pakėlė galvą ir pamatė merginą einančią link jos. Gražių veido bruožų, ilgų šviesių plaukų panelė atsisėdo šalia jos. Ji pasisuko link Kendės ir prabilo:
- Labas, aš Sandra, o tu Keitė, ar ne? - nusišypsojo ji.
- Labas, aš Kendė, o ne Keitė. - nusijuokiau. Niekas niekada nesumaišydavo mano vardo, pagalvojo ji. Turbūt ji viena iš tų "populiariųjų", nusprendė ji, jai turbūt net nerūpi su kuo ji dabar kalba ar sėdi. Turbūt bus kokia Samantos geriausia draugė.
- Taigi, Kende. Sėdi viena tik per šią pamoką ar ir per daugiau? Nes su kažkuo teks man sėdėti.
- Pasisekė ar ne, bet per visas pamokas sėdžiu viena.
- Viena? O... Kodėl?.... - parūpo Sandrai.
Kažkodėl Kendei ši mergina pasirodė kitokia, nei visos mergaitės klasėje. Jai rūpėjo Kendės gyvenimas. Per visas pertraukas, jos sėdėjo kartu ir Kendė ja pasitikėjo. Papasakojo viską apie savo gyvenimą, tėvus, seserį... Vaikų namus... Ir ji klausėsi. po viso to, kai Kendė pradėjo verkti, ji ją guodė. Ji stengėsi ją suprasti, padėti jai....
Taigi Kendei atrodė, jog ji susirado draugę, kuriai nerūpėjo paskalos ir populiarumas. Ir draugė pradėjo pasakoti apie save. Kodėl ji persikraustė, ką ji čia veikia ir apie savo šeimą...



tęst? :D Beje, už paramą ir pastabas dėkoju Aqilei :D

Tęęęsiam.

Prieš 1 valandą ji "pabėgo " iš namų. Nu ji nepabėgo. Ji tiesiog, kol jos sesė kalbėjo telefonu išėjo iš namų. Turbūt ji pagalvojo, kad ji išėjo išnešti šiukšlių o gal susitikti su draugais. Kendė dažnai sakydavo, jog eina susitikti su draugais. Jos sesė tuo ir tikėdavo. Tačiau niekada nežinojo, ką ji patiria mokykloje....
Na va. Ji pasiekė tą vietą, kurioje jausdavosi saugi, nepažeidžiama, laiminga. Ji priėjo prie dviejų, vidutinių akmenų, nubraukė ranka nuo jų dulkes ir žemes ir šalia prisėdo. Dabar ji galės apmąstyti apie viską, pamiršti problemas ir pasirengti ateičiai. Tai buvo jos tėvų kapai. Na, iš tiesų, tai nebuvo jos tėvų kapai. Jie nebuvo čia palaidoti. Jos tėvai ir nebuvo mirę.
Taigi, mokykloj reikalai nesiklojo, o ir namuose jie nebuvo per geriausi. Sesė persikraustė į kitą miesto dalį ir tik retkarčiais aplankydavo. Jai buvo gėda, kad tai buvo jos šeima. Jos sesei buvo gaila tik jos mažosios - Kendės. Taigi, jai liko visi namų darbai. Tėvai neseniai buvo praradę darbus, pradėjo girtauti. Kendei dažnai reikėdavo slėptis tualete, nuo girto tėvo ar jo draugų. Po vieno karto, kai vienas iš tų vyrų bandė prie jos lysti, ji stengdavosi vakare išeiti, arba pasislėpti nuo jų. O grįždavo vėlai, dažnai apie 1 valandą nakties. Vaikščiodavo po miestą ir įsivaizduodavo gražų gyvenimą, tą normalų gyvenimą. Ir šeimą normalią.
Kaip ji galėjo dar tverti? Namuose girti, tėvai, apsimetantys, "kad tai tik laikina" arba "leisk pailsėti, viskas bus gerai". bet nebuvo gerai. Galų gale vaikų teisės nusprendė ją atimti. Tėvai net nesipriešino. Tėvas iš paskos jai šaukė, kad "jos mums nereikia" ir "pasiimkit tą valkatą". Jai buvo skaudu. Taigi, o kur tuo metu buvo mama? Mama negalėjo pasipriešinti tėvui. Ji pasidavė gyvenimui. Nes jei pasipriešindavo jam, dažnai būdavo sumušta. Taigi 15 gimtadienis vaikų namuose.... Kas gali būti baisiau... Ji net neįsileido į savo kambarėlį auklėtojų ir kitų vaikų su tortu, kad pasveikintų ją su gimtadieniu. Tai jai buvo kančia.
Nors čia nebuvo jos tėvai palaidoti iš tikrųjų, ji čia palaidojo jų sielas. Jai jie buvo mirę. Nors ji buvo girdėjusi, jog mama išvyko gyventi į užsienį, o tėvas... Tėvas gyveno kaip ir anksčiau gerdavo ir prašydavo išmaldos. Porą kartų ji matė jį gatvėje, prašanti pinigų "duonai ir vaikams". Melagis, tada ji pagalvojo. Gyvenimas neteisingas....


So? :)

Hmm..

....Ji bėgo gatve, viena, be tikslo. O ir iš kur tas tikslas? Po tėvų mirties, sesė norėdama tik gero įsivaikino ją. Be Kendė suprato jog, sesė nenori jos. Jos sesei vos 20 metų ir ji nusprendė ją įsivaikinti. Nors pati sunkiai vertėsi, turėjo savo gyvenimą ir savo problemas. Draugų Kendė irgi neturėjo. Mokykloje ją visi laikė kvaila, keista. Nors ji nebuvo kvaila, ji tik nenorėjo mokytis. Ligi kol Kendei suėjo 14 metų, jai viskas sekėsi puikiai: turėjo daug draugų, buvo populiari, gerai mokėsi. tačiau viskas gyvenime nesikloja taip gerai. Atėjusi į mokyklą naujokė, nepakentė jos . Samanta savojoje mokykloje buvo populiari ir norėjo šioje mokykloje tokia būti. Jinai norėdama pasiekti savo tikslą, daug kartų apšmeižė ją, pradėjo tyčiotis iš jos. Kendė net nežinojo ką reikia daryti. nenorėjo niekam pasakoti, nes manė, jog tai jos vienos reikalas, tai ji viena turi išspręsti tą problemą. Ne vieną kartą Samanta sugalvodavo kaip pažeminti ją: tai pasikviesdavo kartu apsipirkti, o vėliau su savo draugėmis ją atstumdavo, palikdavo. Bet kiekvieną kartą Kendė tikėdavo, kad viskas bus kitaip. Ji norėjo turėti draugų. Ji buvo draugiška. Bet tam trukdė Samanta. Kendei radėjo nesisekti mokykloje, nes kai ji gaudavo gerą pažymį, jos buvusios draugės ir visi kiti stengėsi kaip nors jai užtai atsilyginti. pastumti valgykloje, uždaryti sandėliuke, apgauti ją, pasinaudoti ja - štai koks buvo jos atpildas už bet kokį išsišokimą: geras pažymys ar gražiai atrodyti jai niekas neleido.

Ar verta kažką toliau rašyt? :DD

Kai nesiseka, tai nesiseka...

Galvoju, kai atostogos ir turiu pakankamai laiko (visą dieną nieko neveikiu) reikia parašyt.... Tik įdomu apie ką.... Gyvenime nesiseka man. Visada draugais laikau svarbiausiu dalyku iš visų. Jeigu reikia parašyti vertybes, tai 2 visąlaik žinau: meilė ir draugai... Tėvai... Niekada savųjų nemėgau. Bet turbūt buvau taip užauginta, kad "šiukšlių iš namų nereikia nešti", todėl net ir geriausi draugai beveik nieko nežinojo apie mano barnius su tėvais. Retai sutardavau su jais. Be to tėtis, gavęs naują darbą visada grįždavo piktas ir išsiliedavo ant mūsų. Visada namuose norėdavau tik ramybės ir tylos. O išėjusi su draugais, aš visada esu optimistė. Juokauju, linksminu kitus, net tada kai pačiai būna širdyje blogai. Dažnai taip būdavo, bet aš nenorėdavau liūdinti kad jie mane guostų. O namuose, ypač vakarais, savo kambaryje verkdavau. Dėl visko. Net tėvai nežino kokia iš tiesų esu aš silpna.... Bet prie visų stengiuosi būti stipri......
 Neseniai padariau vieną dalyką kuris yra neatleistinas. Ir pati tai žinau. Dažnai save graužiu, kad galėjau viską padaryt kitaip. Dėl šio dalyko netekau tikrai geros draugės. Ją visą laiką laikiau bene geriausia drauge, tačiau mes tokios nebuvom, buvom tiesiog geros draugės. Nu aišku, dabar likau beveik viena. Tik kelios draugės, kurios mane palaikė anksčiau, liko iki dabar. dėkinga joms aš. tačiau vis tiek labai sunku. Dabar dar dažniau verkiu. Paskutinis žmogus kuris klausė kaip laikausi buvo ne tėvai, kuriems rūpi tik kaip aš mokausi ir prie ko prikibti, ne draugai, o gydytoja, kuri užsuko į mano palatą trečiadienį. Nusišypsojusi pasakiau gerai, nors taip nesijaučiau. Nu taip jautėsi mano kūnas, bet ne siela.
Linkiu visiems kad nenutiktų kaip man, atsiprašykit visų draugų ir šiaip artimų žmonių ir tegul šventės būna geresnės negu mano :). Gerų švenčių ;)

Pasiūlymas :)

Taigi. Sumaniau parašyti, apie man TIKRAI įdomią knygą. Tai Waris Dirie ,,Dykumų gėlė". Tai galima sakyti yra biografija. Tik ji parašyta labai paprastai. Man šią knygą atsitiktinai nupirko mama. Ši knyga apie merginą, kuri gyveno Somalyje. Ši Afrikos šalis, yra labai skurdi. Joje, vis dar dauguma šeimų gyvena klajoklių gyvenimą. Augina gyvulius ir gyvena be jokių patogumų. Žodžiu, atsilikusi šalis. Ir joje yra labai žiaurus paprotys - merginų apipjaustymas. Dažnai pagalvoji, juk anksčiau taip būna, bet kaip pagalvoji, kad maždaug keli milijonai merginų kasmet patiria šias kančias tai žiauru. O dar visą tai atlieka pribuvėjos su visiškai nesteriliais skustuvais, o siuva su spygliais ir panašiai... Siaubinga ką jos turi patirti, nes manoma, jog neapipjaustytos merginos yra ,,nešvarios, nesterilios, šlykščios".... Siaubingas mąstymas tų vyrų, nes jie niekada nesupras jų skausmo....
 Gal užtenka man čia pasakot, net jei kas nors užsimanytų skaityti, būtų neįdomu vėliau.  Bet tikrai rekomenduoju - verta skaityti, ir suprasti, kaip kartais mums sekasi ir kiek mes galime pasiekti savo jėgomis. Pradėti gyvenimą iš naujo. Būti pažemintiems...

Oh, oh, oh

Nu va. Netikėtai aš čia grįžau.. Su Akvilės pagalba.. Gal reiktų ir vėl ką nors rašyt? Tik nežinau ar verta... Temų ir idėjų stygius... O ta mokykla kaip koks vampyras traukia visą energiją iš manęs.. Reiks apsvarstyt.  Tai verta ar ne? :D O gal aš anksčiau tokias nesamones rašydavau, jog būdavo neįdomu? Man reikia pagalbos.. :D

;)))). P.S. Visiems sėkmės, geros mokslų savaitės :))

:)

*True story.*

TEIP ir nekiTEIP

 

 Heyyyy... Štai ir aš... Sekmadienį, visiškai nelaukiant pirmadienio blog'e pasirodau aš. Ir vėl savo nelabai linksmose istorijose.  Sėkmės skaitant ;)

Vaikštinėjau po prekybos centrą, kai mano akys užkliuvo už pardavėjos, grąžinančios pinigus mažam, kokių 5-6 metų berniukui. Sakydama „atsiprašau, bet šita lėlė kainuoja daugiau“, ji sužėrė jam į delniuką saują monetų. Berniukas pasisuko į pagyvenusią moterį, stovėjusią šalia jo:
- Močiute, ar tikrai neužtenka mano pinigėlių?
- Tu žinai, kad neturi užtektinai pinigų šiai lėlei, - ramiu balsu pasakė ji, ir, paprašiusi jo palaukti kelias minutes, dingo tarp prekystalių.
Berniukas tebelaikė lėlę rankose. Neištvėrusi priėjau ir paklausiau, kam jis nori padovanoti šią lėlę.
- Tai lėlytė, kurios labai norėjo mano sesutė. Ji tikėjo, kad Kalėdų Senelis ją atneš per Kalėdas, - nuleidęs galvą ištarė jis.
Pasakiau jam, kad Kalėdų Senelis greičiausiai taip ir padarys ir kad nėra jokio reikalo dėl to liūdėti. Bet jis liūdnai atsakė:
- Ne, Kalėdų Senelis negali jai nunešti ten, kur ji yra dabar. Aš turiu ją paduoti mamytei, kad ji perduotų sesutei, kai išvyks pas ją, – jo liūdnose akutėse sužibo ašaros. – Mano sesutė iškeliavo pas Dievulį. Tėvėlis sako, kad mamytė irgi greitai turės ten išvykti, todėl pamaniau, kad ji galėtų perduoti šitą lėlytę sesutei.
Aš sustingau vietoje. Berniukas pažvelgė man į akis ir tarė:
- Aš paprašiu tėvelio, kad jis neleistų mamytei išeiti dabar. Kad jis paprašytų jos palaukti, kol grįšiu iš parduotuvės,- tada jis iš kišenėlės ištraukė gražią savo nuotrauką ir parodė ją man. Nuotraukoje jis meiliai šypsojosi. Aš noriu, kad mamytė pasiimtų šitą nuotrauką su savimi, ir nepamirštų manęs. Aš myliu mamytę ir nenoriu, kad ji išeitų, bet tėvelis sako, kad ji turi keliauti pas mūsų mažąją sesutę. –Tardamas šiuos žodžius, jis liūdnai žiūrėjo į lėlytę. Aš paskubomis susiradau savo piniginę ir pasakiau berniukui:
- Patikrinkim dar kartą. Galbūt užteks pinigėlių nupirkti šitą lėlytę? – jam nematant, aš pridėjau keletą banknotų ir mes pradėjome skaičiuoti. Berniuko nuostabai, pinigų užteko ir netgi šiek tiek liko!
- Dievuli, ačiū tau, kad mano pinigėlių užtenka! – tada jis pasisuko į mane ir pridūrė:
- Vakar vakare prieš miegą aš prašiau Dievulio, kad mano pinigėlių užtektų šiai lėlytei, ir mamytė galėtų ją perduoti sesutei. Jis išgirdo mane. Aš norėjau paprašyti ir pinigėlių nupirkti baltą rožę mamytei, bet nedrįsau prašyti tiek daug. Bet jis man davė pakankamai, kad galėčiau nupirkti ir lėlę, ir rožę. Mano mamytei labai patinka baltos rožės.
Netrukus grįžo berniuko močiutė, ir aš pasišalinau. Šikart apsipirkinėjimas buvo visai kitoks nei įprastai. Vaikštinėdama po maisto prekių skyrius, niekaip negalėjau pamiršti to mažo berniuko. Tada prisiminiau, kad prieš dvi dienas vietiniam laikraštyje buvo nedidelis straipsnis apie girtą sunkvežimio vairuotoją, kliudžiusį lengvajį automobilį, kuriame buvo moteris su maža mergyte. Straipsnyje rašė, kad mergaitė žuvo vietoje, o sunkios būklės moteris paguldyta į reanimaciją. Nejau tai ir buvo šio mažo berniuko šeima?
Po poros dienų tame pačiame laikraštyje perskaičiau žinutę, kad moteris taip ir nebeprabudo iš komos... Negalėjau susivaldyti, ir, nupirkusi didelę baltų rožių puokštę, nuvykau į laidojimo namus. Jauna graži moteris gulėjo karste. Rankose jai buvo įsprausta mažo berniuko nuotrauka, o ant krūtinės buvo gulėjo jau mano matyta lėlė. ..
Nei vienas nežinome, kiek gyvenimo mums yra duota. Mūsų gyvenimas gali pasikeisti per milisekundę, per kurią girtas vairuotojas nesuvaldė sunkvežimio... Vertinkime tai, ką turime brangiausio šiame gyvenime. Pasakykime jiems, kaip juos mylime. Nes rytojaus gali ir nebūti...

teip.

Tai dabar sėdžiu ir šypsaus, kaip kvailelė..

Antra dalis

Čia to klipo, kam patiko, antra dalis ;)
Akvile, laukiu, dar tavo post'ų...Iš kur tokių foto gauni? :D

True.

Turbūt dauguma galvoja, kad aš tokia melancholikė ar pan. Bet kas mane pažįsta realybėj, turbūt net nepasakytų, kad aš tokia liūdna. Tik man blog'uose kažkaip pavyksta pagaut liūdnumą... Bet iš tikrųjų aš esu visiškai, žiauriai ir beprotiškai linksma :D. Man patinka tos humoro grupės: ,,Dar pažiūrėsim", seną, bet kai kurie dar pamena ir ,,Pagauk kampą" prikolus... O štai  dviejų dalių video ilgoki, tačiau siūlyčiau pažiūrėt. Nors jie tikrai yra seni.... Bet prikoliukai tai liuks :D. ,

Labai prasmingi žodžiai. :]

Taigi..

Šiom dienom kilo man klausimas ir pačiai: Blog'as vadinasi ,,Gyvenk ir žvenk", o visos temos liūdnos. Nors kažkaip kažko linksmo labai nesinori mest man pačiai, atsakymą supratau. O gi, perskaitęs šias istorijas, gali palygint savo gyvenimą, su tais gyvenimais, apie kuriuos perskaitai čia. Tai gi, kaip visad aš liūdnose istorijose: http://www.youtube.com/watch?v=usqZ0rC8ugM

Man ši istorija primena labai gražų filmą: ,,A walk to remember". Siūlyčiau pasižiūrėt. Nors senas, bet gražus, tyras toks..... Man tai like ;)
Sėkmės ;) :D
P.S. Akvile, laukiu iš tavęs daugiau post'ų! :D

Velykos....

Taigi, dabar antra Velykų diena.. Tai ką.. Su Velykom ;). O aš netyčia, kažkaip radau įdomią istoriją, apie patyčias, skausmą..... kaip visada, savam stiliui.

Dabar pabūsiu didele kiaule: http://tsgsapaliones.blogspot.com/
Taip, taip čia mano blog'as. Kai tik gaunu galimybę pasireikšt visur kišu jo nuorodą.
Bet kadangi esu mandagi kiaulė įkelsiu ką nors į temą.

Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei; reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus; reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo; reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum už tai, ko nori. (Vikas Malkani)

Logika nuves nuo A iki B. Vaizduotė nuves visur. (Albert Einstein)

Niekada nekalbėk apie savo bėdas... 20 % nerūpi, o kiti 80 % žmonių jaučiasi laimingi, kad jų turite. (Lou Holtz)

Vo teip, ačiū už dėmesį. Kriu, kriu.

Nenoriu nusileist Gretai. Kadangi ji jus nuliūdino, aš - pralinksminsiu. :D

Greta, žinai apie ką aš..

Brrrr...

Nu ir šiandiena šalta diena pasitaikė.. Brrrr... Taigi ir vėl galvoju, reik ką nors čia pa'post'int :D. Taigi, prisimenant vakar įkelsiu dar vieną meilės istoriją, bet liūdną  ;)

Sugrįžimas... ;)

Štai ir aš, ir kaip visada savam stiliui.... Prisiminiau šį blogą ir nusprendžiau parašyti, prisiminti pomėgius ;). Štai bent man labai gražus video ;) (sugrįžimo proga!)
Sėkmės jums.... ;)

Me gusta :]