Cigaretė

...Užsisvajojau per daug. Sugrįžau į dabartį tik išgirdus balsus. Vos tik atsimerkiau, iš už kampo išsuko 2 merginos. Šiais laikais labai sudėtinga spėti amžių, ypač merginų. Jos iš pradžių manęs nepastebėjo. Buvo labai įsigilinusios į pokalbį. O aš jas abi atidžiai nužvelgiau. Buvo panašaus amžiaus. galbūt netgi klasiokės. Blondinė ir juodaplaukė. Panašaus ūgio, bet šviesaplaukė buvo kiek aukštesnė, gal kokiais 3 centimetrais. Abi vidutinio sudėjimo, figūringos. Tačiau juodaplaukės kojos gal buvo kiek ilgesnės, o gal taip tik atrodė dėl jos dėvimų šortukų. Rugsėjo pabaigoje ir su šortukais... Man net pasidarė vėsoka, žiūrint į ją... bet jai neatrodė šalta. Abi buvo tikrai gražios merginos, padariau išvadą aš. Ir nusprendžiau, kad jos kažkur 15-16 metų.
Staiga, jos atkreipė dėmesį ir į mane. Ateidamos jos matė mane, tačiau nesigilino, nesidomėjo manimi. Ir tyliai kažką pasakė viena kitai. Bet greitai jų kalbų objektas pasikeitė.
- Velnias! - nusikeikė šviesesnioji, - man baigėsi rūkymas! Visai buvau užmiršus...
- Aš galvojau, kad tu dar turi, nes man tai irgi baigės dar vakar. Ką darom? - Sumišo jos draugė.
Jos pradėjo "šlamėti". Jos aptilo, ir kaip supratau, pradėjo ieškoti kas galėtų joms nupirkti. Vadinasi, buvo nepilnametės, kaip ir iš pradžių atspėjau. Po maždaug 10 minučių paieškų, pastebėjau, kad jos šiek tiek buvo duobėje. Jos nerado kas tai galėjo padaryt. Iš savo patirties žinojau, kad kai dar neturi to 18-niolikos, be galo sudėtinga surasti tą žmogų, kas gali nupirkti. Piktdžiugiškai nusišypsojau. Man irgi taip būdavo, juk dauguma esame bandę ir rūkyti, ir paragaudavome ko teisiškai mums deja, bet negalima. Taigi, kad ir kaip tai netikėtai ir turbūt blogai skamba, bet aš įsiterpiau į jų beviltiškas paieškas:
- Jeigu jums reikia tai aš galiu nupirkti - nusijuokiau aš.
Jos pasimetė ir dar kartą atkreipė dėmesį į mane. Iš manęs jos tikrai to nesitikėjo, nors kalbėtis apie tai prie manęs nesidrovėjo.
- Nu jei nesunku, tai ok - abejodama prabilo juodaplaukė.
O dabar jei norit išgirst kodėl taip pasielgiau, skaitykit toliau. Jei neįdomu, tai tiesiog praleiskit. Mes gyvenam tokioje visuomenėje, kurioje draudimais nieko nepakeisim. Kad ir tas 18 draudimas. Po galais, jei vaikai to norės, jei jų šeimose bus taip auklėjama, kad tai normalu ir nėra jau taip blogai, kad ir kaip draustumėt, jis ras iš kur tai gauti. Betkokia kaina jis gaus ko nori. Reikia kažkaip kitaip viską bandyti keisti, mąstymą patį. Taigi, jei ne aš, bus kas nors kitas. Jei ne šiandien tai rytoj.Nors nedrąsiai, tačiau šioje situacijoje leidau sau pasidomėti jomis ir Šakiais....

Life

Ištiesų Šakiai, kaip pats miestas manęs niekados labai netraukė... Nujaučiau, kad čia man ne vieta. Aš buvau tarytum žuvis kuriai trūko oro - taip man trūko naujovių. Taigi, vietoj posūkio į kairę, nužingsniavau tiesiai. Nors jau vėlus vakaras, tačiau vis dar nenusprendžiau kur eiti. Tuo metu mąsčiau, kur eičiau aš, jei būčiau jaunesnė..
- O Dieve! Kaip aš anksčiau nepagalvojau! - gan garsiai pasakiau sau.
Apsidairiau. Laimei nebuvo žmonių, nes tada jie būtų pagalvoję, kad aš kvaištelės, pamišus ar išprotėjus. bet koks skirtumas, nieko neapgausi. Savęs nepakeisi. Visuomet buvau šiek tiek kitokia nei visi. Sunku prisitaikyti prie masės, kai nerandi tokio kaip tu. Laikiau save protinga (bent taip aš maniau), tačiau nebuvau ta, kuri yra protingiausia. Nebuvau negraži, nors buvo ir gražesnių. Nors visada siekiau to, ką dabar manau esanti pasiekusi - šiuo metu pagaliau buvau sau tokia kokia norėjau visad būti. Tačiau viską paėmus, man paauglystėje nesisekė. Dėl to, kad visąlaik stengiausi persiplėšt(norėjau būti graži, bet ir protinga), turbūt man taip ir nesisekė. Aš visada siekdavau to, kas nebuvo man lemta arba duota. Bet labiausiai nesisekė meilės srityje. Atrodė, kad buvau prakeikta. Įsivaizduokit, kai visas merginas pastebi, į jas atkreipia dėmesį, o į tave ne. Turbūt tai pakankamai sudėtinga. Būdavo savaitgaliais susikaupi, pasiryžti kam nors, pavyzdžiui susidedi ką kitą savaitę apsirengsi, ryte atsikeli anksčiau, kad gražiai pasidažytum, susitvarkytum ir atrodytum. Ir žinot kas nutinka po 1 tokios savaitės? 2 savaičių? 2 mėnesių? Tada tiesiog ima svirti rankos žemyn. Pradedi galvoti, gal kažką darai ne taip, elgiesi ne taip. Nes niekas neatkreipia į tave dėmesio, niekas tau neparašo. Net neįsivaizduojat, kaip būdavo sunku girdėti kitų draugių pasakojimus apie jų sėkmes, laimes. O ką gali galvot, kai draugai tau sako, kad esi graži. Bet paklausus kodėl man taip? Niekas nesugebėdavo atsakyti. Po daug laiko galų gale imi arba gailėtis savęs arba kaltint viskuo save. Aišku, visada pyksti ant viso pasaulio ir kaltini visus...
Jau arti vietos kurią norėjau pamatyti. ...Vienintelis dalykas, kas mane tik guosdavo - tai draugai. Aš buvau tas žmogus, kuris mėgsta dėmesį, visada linksmas, galbūt geraširdė netgi. Bet nebuvau pakankamai drąsi, kiek norėjau. Kai imi gailėtis savęs, prisimeni viską ką galėjai padaryti kitaip, ir dar labiau ėdi save iš vidaus. Dėl mano linksmumo, kai kurie galvodavo, kad aš kvaila ir pan., nes dažnai nemokėdavau daug ko rimtai priimti ir nuleisdavau "už juokus". Tačiau ta linksma kauke aš slėpdavau nuo visų savo tikrąjį veidą. Mažai, kas žinojo mane, nes slėpdavau tokius jausmus. Kartais, net man jautresnę temą užminus, galiu apsiverkti, nors kiti sunkiai tuo patikėtų. Esu dar gan valdingo charakterio, savikritiška. Štai dėl ko visko imuosi pati, nes nemanau, kad kiti gali padaryti geriau...
Štai. Krepšinio aikštelė. Pradėjau skubėti, bet staigiai sulėtinau žingsnį. O kas jei ten pilna jaunimo? Kai aš buvau jaunesnė, ten buvo labai populiari vietelė. Vieni susirinkdavo išgert, parūkyt, kiti šiaip "prastumti" laiką. Bet dabar aš buvau drąsesnė negu anksčiau. Pasisekė, nieko nėra. Prisėdu ant suoliuko. Beveik niekas nepasikeitė. Užmerkiu akis, ir atrdo, jog dabar vasara, į veidą man šviečia saulė. Nusišypsojau. Atsimerkiau ir pamačiau, kad ta "saulė" mano svajose buvo lempa. Vasarą į pavakarę, į šitą pastato pusę, atsisuka saulė... Užsimerk. Įsiklausyk ir pajusk. Jauti, saulė šildo veidą. Diena šilta, be vėjo. Girdi? Kažką tau draugė sako. O fone groja ta daina, kuri lyg nieko neprimena, tačiau ją išgirdęs nusišypsai ir atrodo lengviau gyventi...