Istorija.

Štai ir vėl radau keletą istorijų. Štai jums jas ir įkelsiu ;). :

Tą vakarą visi linsminosi išleistuvių vakarėlyje. Tik viena mergina pasikukčiodama žiūrėjo į vieną tašką, praradusi laiko nuovoką. Ją pastebėjo bendraklasis:
- Kas nutiko?
Mergina nusišluostė ašaras, giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti:
- Viskas buvo labai gražu. Vienas be kito negalėjome. Rokas mylėjo mane, tą patį ir aš jam jaučiau. Kaip ir kiekvieną vakarą jis lydėjo mane, tačiau nei vienas nenorėjome grįžti namo. Keista nuojauta kuždėjo, kad tai paskutinis vakaras. Kitą rytą, nesutikau jo mokykloje. Neiškentusi, kamuojama nežinios nubėgau pas Roką į namus. Duris atidarė jo motina. Perbalusiu veidu ji paaiškino, kad jis ligoninėje. Krūtinę pervėrė gilus skausmas, bėgte nulėkiau pas jį. Jis nieko nesakęs padavė raštelį ir užmerkė savo žydras akis amžiams.
(Raštelis nuo Roko)
Viename tvenkinyje plaukiojo dvi gulbės. Neatsakingi medžiotojai pašovė gulbiną. Jis mirė. Gulbė neiškentusi netekties skausmo pakilo aukštai aukštai į dangų ir sukaupusi visas jėgas staigiu judesiu trenkėsi į akmenis.
Kitą diena mergina žuvo auto avarijoje.

Ir dar viena:

Ar jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? Nepažystat? O aš pažystu...

Ji kiekvieną vakarą taip elgiasi.. Kodėl? Nežinau... Kam? Nespėjau paklausti... Bet tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes jaučia, kad bent jau jos gyvybė priklauso nuo jos pačios...

Perrėžusi sau venas, ji dar ilgai stovi vonioje žiūrėdama į savo pilką atvaizdą veidrodyje, į akyse žaižaruojančias kibirkštis, į tą kreivą šypseną ir į raudoną kraują kuris teka jai iš riešų ir tykšta ant melsvų vonios plytelių...

Po kelių minučių, ji nebeįstengia žiūrėti į save, ji nebeįstengia stovėti, ji atsiklaupia į savo tamsiai raudoną kraują ant truputi sušilusių plytelių. Bet ji vis dar jaučiasi patenkinta tuo ką padarė. Ji vis dar šypsosi, vos vos, bet ta pačia kreiva šypsena...

Po dar kelių minučių, ji pasijunta per daug nusilpusi klupėti ir atsigula į savo pačios kraują. Bet ji vis dar šypsosi.

Ir staiga, prieš jos akis prabėga visas jos gyvenimas. Ji pradeda atsiminti visas laimingas akimirkas, nors jų ir buvo nedaug, bet tik jos išplaukia jai prieš akis, ir ji jau nebenori mirti. Ji nori pajusti dar kelias lajmingas akimirkas, kad ir kokios trumpos jos būtų. Ji dar nori pasimaudyti saulės spinduliuose, įnerti rankas į minkštus šuns gaurus, paskęsti ryto rasoje, iš naujo skaičiuoti žvajgždes danguje, pajusti šildantį mylimo žmogaus prisilietimą.

Ji dar bando pakelti rankas ir pasiekti virš jos kabantį ranksluoštį ir juo pabandyti sustabdyti kraujavimą. Bet ji per daug nusilpusi, o ir rankšluostis atrodo per toli...

Dabar jos šypsena išblėsusi, jos akyse pasirodo baimė ir ji pasijunta bejėge, nes net ir jos gyvybė nebepriklauso nuo jos... O ji vis dar nori ją išlaikyti...

Ji pažiūri į kraują telkšanti ant vonios grindų, kuris atrodo ne jos, į savo suglebusius riešus, kurių jau nebejaučia, į baltas lubas, kurios susimaišė su juoda, beribe tamsa…

Jos jau nebėra…

Ji iškeliavo...

Ar jūs ją pažinojot?

Aš ją pažinojau...

Savo sapnuose...