Samanta..

Siaubinga, tuo metu pagalvojo Kendė. Bilas greitai pastebėjo, jog kažkas ne taip. Atsisuko ir jo veide, kaktoje, pasirodė pykčio raukšlelė.
- Negali būt. Nejaugi, gadinsi man gyvenimą?- piktokai ištarė Bilas.
- O ką negaliu? Kaip tu šitaip galėjai nusirist? Kas toliau? - nusijuokė Samanta.
Samanta... Samanta.. Ji visur kišosi. O ir šio dalyko nepakomentavusi, ji negalėjo praeiti. Jos buvęs vaikinas, šoka su jos kažkada buvusia "gera" drauge. Iš tiesų, ji jai buvo reikalinga tam, kad galėtų tapti populiari. Jai visada patikdavo tas jausmas, kai įvairios merginos stengdavosi įtikti jai, nes norėdavo būti pastebėtos.  Taigi, jei pamenat, jos kažkada buvo draugės. O Samantai paskutiniu metu pradėjo neįtikti Kendė. Kai jų klasėje pasirodė "šaunioji" Sandra, ji padrąsino Kendę. Ji pradėjo dažytis, gražiau atrodyti. Visuose "tūsuose" ji ją pastebėdavo. Tačiau Samanta pyko ne dėl to, jog ji nemėgo Kendės ar ji šiaip buvo tokio būdo. Ne, ji tiesiog pavydėjo jai. Ji buvo gražios figūros, gražaus veido. Ir charakteris jos mielas. Bet kai ją užgujo, ji tapo tyli, pilka pelytė. Ir kaip ji galėjo nepavydėti, kai ši gražėjanti Kendė, šoka su jos ex. Ji vis dar tikėjosi, jog jie susitaikys. Tačiau ji pastebėjo iš jo žvilgsnio, kad greitu metu taip nebus. Jie išsiskyrė, nes jis nebegalėjo toliau taip elgtis. Samanta visada viskam vadovaudavo: kur jie eis, ką rengsis, ką kalbės, su kuo jis bendraus. Toks gyvenimas jį "užkniso". Jis negalėjo turėt net savo nuomonės.
- Ar tu dar nesupranti, jog tarp mūsų VISKAS BAIGTA?! - tvardėsi Bilas.
- Cha. Tu su ja? Kažką minėjai, jog gadinu gyvenimą? Gal atvirkščiai yra? Tu su JA gadini sau gyvenimą. Bet jei ką, prisimink, kur yra normali mergina. Tokia, kokia tau reikalinga. Dar šiek tiek palauksiu. Išsilakstyk, pamąstyk ir sugrįžk. Mua - beširdiškai kalbėjo Samanta.
- Išsiblaivyk. Tu gal kokia išprotėjus? TU MAN NEPATINKI! - pasisuko į Kendę ir pagaliau nusišypsojo jai ir pratarė - Einam į lauką, kur nors pasivaikščiot. Nuo tokių "durnių", tokie "tūsai" ir būna blogi.
- Einam - sutiko Kendė.
Jai palengvėjo išėjus. Vakaras buvo gražus, nors jau buvo po saulėlydžio. Tačiau nebuvo vėsu ir nebuvo uodų. Jie išėjo į gatvę. Nenorėjo eiti į sodą, nes matė ten tų "apsvaigusių" porelių. Tiesiog nenorėjo to matyti ir norėjo ramiai pabūti.
Šiek tiek toliau pamatė suolelį. Prisėdo. Jis pradėjo pasakoti apie jo ir Samantos buvusius santykius. Ji irgi pradėjo dar pasakoti šį bei tą apie save. Staiga jis priartėjo prie jos ir pratarė:
- O tavo akys gražios. Tu tokia ne visiška lietuvė atrodai. Tokios rudos ir gilios tavo akys.... Kaip tos... Žvaigždės danguje.
Ji pasisuko pažiūrėti į žvaigždes, atsisuko į jį ir norėjo kažką dar jam pasakyti, tačiau nespėjo. Jis spėjo tuo metu dar arčiau prisitraukti ir ją pabučiavo. Tai taip buvo netikėta ir smagu...