Neseniai prisiminiau skaitytą japonų pasaką. Man jinai labai patiko, todėl įkelsiu aš ją ir čia:
Kartą į indą su grietine įkrito dvi varlytės. Abi suprato, kad pateko į didelę bėdą – iš baltos klampynės išlipti neįmanoma. Viena sukryžiavo rankeles ant krūtinės ir mandagiai atsisveikino su nelaimės drauge, oru, saule ir atsidavė likimui. Vargšelė ėmė pamažu grimzti gilyn ir jos gyvybė užgeso. Antroji varlytė sutiko bėdą kitaip. Ji ėmė plakti kojelėmis, kad tik išsilaikytų paviršiuje, kad tik nenugrimztų balton gelmėn.. Kai jėgos visiškai išseko, kai varlytė negalėjo pajudinti nė raumenėlio, ji staiga pajuto po savimi tvirtą pagrindą. Tarsi salelę! Suteikus jėgų likučius, atsispyrė nuo salelės ir iššoko iš indo, net nenujausdama, kad ta salelė buvo jos pačios suplaktas sviesto gumulėlis!Ką jūs labiau palaikote? Pirmąją, pasiduodančią betkokiems gyvenimo vingiams ar antrąją - kuri kiekvieną dalyką pasitinka kaip išbandymą? Atsakymų norėčiau komentaruose. Please ;).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą